Grūdai skirti tik paukščiams?

Gamtoje nėra nei apdovanojimų nei nubaudimų – yra tik PASEKMĖS

Fito rūgštis grūdinėse ir ankštinėse kultūrose bei riešutuose yra numeris vienas iš antimaistinių medžiagų. Fito rūgštis esanti grūduose, riešutuose, sėklose bei ankštiniuose, sukelia rimtas problemas mūsų sveikatai.

Fito rūgštis yra pagrindinė fosforo kaupimo forma daugumos augalų audiniuose, ypač grūdų ir sėklų nuosijose. Juose mineralas fosforas yra tvirtai surištas snaigės (šešiašonė fito rūgšties molekulė su fosforo atomu kiekvienoje „rankoje“) formos molekulėje. Žmonėms ir gyvūnams su vienu skrandžiu, fosforas nėra lengvai biologiškai pasisavinamas. Be to, blokuojant fosforo pasisavinimą,  fito rūgšties molekulės „rankos“ greitai susiriša su kitais mineralais, tokiais kaip kalcis, magnis, geležis ir cinkas, padarant juos taip pat nepasisavinamais. Tokioje formoje, junginiai yra apibūdinami kaip fitatai.

Fito rūgštis ne tik prisijungia svarbius mineralus, bet taip pat slopina enzimus, kurie mums reikalingi virškinant maistą, įskaitant pepsiną, kuris išskaido skrandyje baltymus į amino rugštis ir amilazę, kuri reikalinga krakmolo išskaidymui į cukrus (angliavandenius). Tripsinas reikalingas baltymų skaldymui plonojoje žarnoje, yra taip pat slopinamas fitatų.

Fito rūgštis yra ankštiniuose, sėklose, riešutuose ir grūduose, ypatingai sėlenose arba išoriniame kevale. Fitatai yra taip pat randami šakniagumbiuose. Iki 80% fosforo – gyvybiškai svarbaus mineralo kaulams ir sveikatai – yra randamas grūduose užrakintas nepanaudojamoje fitatų formoje. Kai mityba apima pakankamai didelius kiekius suvartojamų fitatų, kūne kalcis susiriš su fito rūgštimi ir sukurs netirpius sudėtingus fitatų junginius. Grynasis rezultatas toks, kad jus prarandate kalcį ir nepasisavinate fosforo. Be to, tyrimai teigia, jog mūsų organizmas pasisavina apytiksliai 20% daugiau cinko ir 60% daugiau magnio iš mūsų maisto, kai jame fitatų nebūna.

Grūduose, riešutuose, ankštiniuose ir sėklose fitatų kiekis varijuoja labai skirtingai. Tyrėjai atrado analizuodami tam tikrus maisto produktus, jog greičiausiai fitatų kiekis priklauso dar nuo auginimo sąlygų, derliaus nuėmimo technikos, apdorojimo metodų, testavimo metodų ir netgi tiriamo maisto amžiaus. Fito rūgšties bus daugiau maisto produktuose, jei auginant bus naudojama moderni trąša, kuriose yra gausu fosfatų nei tuose, kuriose naudojamas natūralus kompostas.

Sėklos ir sėlenos yra gausiausi fitatų šaltiniai, kuriose yra nuo 2-5 kartų daugiau fitatų nei kai kurių rūšių sojos pupelėse. O soja, kaip mes žinome yra labai nevirškinama, nebent ji yra fermentuojama ilgą laiką. Nefermentuotos kakavos pupelės ir kakavos milteliai yra gausūs fitatais. Apdorotame šokolade taip pat gali būtų fitatų. Kavos pupelėse taip pat yra fito rugšties.

Mityba gausi fitatais pasireiškia mineralų trūkumu. Populiacijose, kur grūdinės kultūros yra pagrindinis kalorijų šaltinis, rachitas ir osteoporozė yra įprastas reiškinys.

Cinko ir geležies blokavimo poveikis dėl fito rūgšties, gali būti toks pat problematiškas kaip ir kalcio blokavimo poveikis. Pavyzdžiui, vienas tyrimas parodė, jog kvietinė bandelė, kurioje yra 2 mg. fito rūgšties, nuslopino cinko pasisavinimą 18%. 25 mg. fito rūgšties bandelėje nuslopino cinko pasisavinimą 64%. Ir 250 mg. nuslopino cinko pasisavinimą 82%. Riešutai turi žymų geležies pasisavinimo slopinimo poveikį, dėl juose gausiai esančios fito rūgšties.

Ilgainiui, kai mityboje trūksta mineralų ir/arba joje yra gausu fito rūgšties, medžiagų apykaita silpnėja ir kūnas pereina į mineralų badavimo režimą. Tuomet kūnas nusistato naudoti kiek tik įmanoma mažiau mineralų. Suaugę gali net kelis dešimtmečius laikytis gausiai turinčios fito rūgšties mitybos, bet augantys vaikai susiduria su rimtomis sveikatos problemomis. Maitinantis gausia fito rūgšties turinčia mityba, jų kūnai kentės nuo kalcio ir fosforo trūkumo ir jų kaulai prastai vystysis, bus žemas ūgis, vystysis rachitas, siauri žandikauliai ir dantų ėduonis. O dėl cinko ir geležies trūkumo vystysis anemija ir protinis atsilikimas.

Jau 1949 m. Tyrėjas Edward Mellanby pademonstravo demineralizuojantį fito rūgšties poveikį. Tirdamas, kaip grūdai su fito rūgštimi ir be jos paveikia šunis, Mellanby atrado, jog vartojimas grūdų, kuriuose yra gausiai fitatų, kliudo kaulų augimui ir trukdo vitamino D medžiagų apykaitai. Mityboje, kurioje yra gausu fito rūgšties ir mažai kalcio ir vitamino D, pasireiškia rachito atvejai ir rimta kaulų formavimosi stoka.

Mellanby tyrimai parodė, kad kalcis neutralizuoja avižų sukeliamo rachito efektą. Kalcio druskos, tokios kaip kalcio karbonatas ar kalcio fosfatas neleidžia avižoms sukelti rachito padarinius. Remiantis šiuo požiūriu, aktyvaus įsikišimo su kalcifikacija, gauta iš tam tikrų grūdų, laipsnis priklausys nuo to, ar grūduose yra daug fito rūgšties ir mažai kalcio, arba jei mityboje yra mazai kalcio. Mityboje fosforui (bent jau grūduose) reikia tam tikro tipo kalcio, prie kurio galėtų prisijungti.

Mellanby eksperimentuose su šunimis, padidinus vitamino D kiekį kaulai tapo stipresni nepaisant mitybos, tačiau šis padidinimas neturėjo pastebimos įtakos pašalinamam kalcio kiekiui. Šunims, kurių mityboje buvo daug fitatų, pasišalindavo labai daug kalcio, o šunims, kurių mityboje buvo daug fosforo iš mėsos arba išskirto iš tinkamai apdorotos fito rūgšties, pasišalindavo labai maži kalcio kiekiai.

Remiantis Mellanby nuodugniais tyrimais, galime daryti išvadas, jog tam, kad vystytųsi sveiki kaulai, mityba turi būti gausi vitaminu D, pasisavinamo kalcio ir pasisavinamo fosforo. Įdomu tai, kad jo eksperimentai parodė, jog balti miltai ir balti ryžiai buvo mažiau sukeliantys kalcifikacijos procesus nei pilnagrūdžiai, kuriuose yra daugiau mineralų, tačiau taip pat daugiau fito rūgšties. Kiti bandymai parodė jog, nors pilnagrūdžiai turi daugiau mineralų, galiausiai vienodas ar netgi mažesnis kiekis mineralų yra pasisavinamas palyginus su šlifuotais ryžiais ir baltais miltais. Šį rezultatą pirmiausia lemia fito rugšties blokavimo mechanizmas, bet gali būti antrinių veiksnių, atsirandančių dėl kitų antimaistinių medžiagų grūduose.

Kiti tyrimai rodo, kad askorbo rūgšties pridėjimas gali žymiai neutralizuoti geležies pasisavinimo slopinimą, kurį sukelia fito rūgštis. Askorbo rūgšties pridėjimas neutralizuoja kviečiuose esančios fito rūgšties slopinantį poveikį. Vienas tyrimas parodė, kad geležį įsisavinti trukdantis fitatų kiekis ryžiuose buvo nukenksmintas vitamino C dėka, esančio lapiniuose kopūstuose.

2000-aisias paskelbtas tyrimas parodė, kad tiek vitaminas A, tiek beta karotinas sudaro junginį su geležimi, išlaikant jį tirpiu ir taip užkertant kelią fitato slopinamajam poveikiui dėl geležies pasisavinimo.

Fitazė yra enzimas, kuris neutralizuoja fito rugštį ir išlaisvina fosforą. Šis enzimas egzistuoja kartu augaliniame maiste, kuriame yra fito rugšties.

Atrajojantys gyvūnai, tokie kaip karvės, avys ir ožkos neturi problemos su fito rugštimi nes fitazė yra gaminama atrajojančių gyvūnų skrandyje, dėl juose esančių bakterijų. Vienaskrandžiai gyvūnai taip pat gamina fitazę, bet daug mažesniais kiekiais. Pelės gamina 30 kartų daugiau nei žmonės. Dėl tos priežasties informacija gauta tiriant peles ir kitus graužikus dėl fito rugšties, negali būti taikoma žmonėms.

Apskritai, žmonės negamina pakankamai fitazės, kad būtų galima nuolat saugiai vartoti maistą, turinčio didelį kiekį fitatų. Tačiau, probiotikas lactobacilli ir kitos endogeninės virškinimo mikrobiomos rūšys gali gaminti fitazę. Taigi žmonėms, turintiems gerą žarnyno mikrobiomą (gera žarnyno mikrobioma turi asmenys, kurie maitinasi daugiausiai termiškai neapdorotu maistu), bus lengviau su maisto produktais, kurių sudėtyje yra fito rūgšties. Žarnyno mikrobiomos padidinta fitazės gamyba paaiškina, kodėl kai kurie tiriamieji gali prisitaikyti prie mitybos, turinčios daug fitatų. Daiginimas aktyvuoja fitazę, taip sumažindamas fito rugšties kiekį. Naudojant sudaigintus grūdus taip bus sumažinamas fito rūgščių kiekis pašaruose, nesumažinus maistinės vertės.

Grūdų ir miltų mirkymas rūgščioje terpėje labai šiltoje temperatūroje, panašiai kaip ir raugimo procese, taip pat aktyvuoja fitazę ir sumažina arba net visiškai pašalina fito rūgštį.

Prieš pasirodant pramoninei žemdirbystei, ūkininkams buvo įprasta mirkyti susmulkintus grūdus karštame vandenyje prieš juos sumaitinant vištoms ar kiaulėms. Šiandien pašarų gamintojai prideda fitazės į grūdų mišinius, kad gyvuliai geriau augtų. Prekybinė fitazė paprastai gaminama naudojant rekombinantinę DNR technologiją. Pavyzdžiui, neseniai į mieles buvo įdėta bakterinė fitazė, skirta prekybinei gamybai.

Ne visuose grūduose yra pakankamai fitazės, kad būtų įmanoma panaikinti fitatus, netgi ir tinkamai juos paruošus. Pavyzdžiui, kukurūzai, sora, avižos ir rudieji ryžiai neturi pakankamai fitazės, kad panaikintų visą jų sudėtyje esančią fito rūgštį. Kita vertus, kviečiai ir rugiai turi didelius fitazės kiekius – kviečiuose yra 14 kartų daugiau fitazės nei ryžiuose, o rugiuose yra dvigubai daugiau fitazės nei kviečiuose. Mirkant ar rauginant šiuos grūdus, kai jie būna šviežiai sumalti ir laikomi šiltoje aplinkoje, tokiu būdu fito rugštis bus panaikinta. Aukštas fitazės kiekis rugiuose paaiškina, kodėl šis grūdas yra pasirenkamas rauginant duoną.

Fitazė yra sunaikinama karštuose garuose per 10 minučių ar net greičiau, kai temperatūra siekia maždaug 80 laipsnių. Drėgname skystyje fitazė sunaikinama nuo 47,7-65 laipsnių C temperatūroje. Taigi, karštas apdorojimas, kaip ir ekstruzijos (karšto išspaudimo) atveju, visiškai sunaikina fitazę. Pagalvokit apie visus sėlenų grūdus, kuriose yra daug fito rugšties, o visa fitazė yra sunaikinama karšto apdorojimo metu. Ekstruduoti grūdai, pagaminti iš sėlenų ar pilnagrūdžių yra receptas virškinimo problemoms ir mineralų trūkumui.

Fitazės yra nedideliais kiekiais avižose, bet terminis apdorojimas, siekiant pagaminti prekybinius avižinius dribsnius, padaro ją neaktyvia. Netgi per greitas grūdo malimas arba apdirbant per aukštoje temperatūroje, ją sunaikina. Švieži miltai turi didesnį kiekį fitazės nei sandėliuojami miltai. Tradicinės kultūros įprastai sumala šviežiai savo grūdus prieš paruošimą.
Weston Price savo tyrimuose pastebėjo, kad pelėms, kurios buvo šeriamos pilnagrūdžiais miltais ir jie nebuvo šviežiai sumalti, įtakojo netinkamą vystymąsį.

Verdant, fito rugštis nepakankamai sumažėja – reikia prieš virimą išmirkyti rugštyje, kad aktyvuotųsi fitazė ir atliktų savo darbą. Pavyzdžiui, norint pašalinti fito rugštį bolivinėje balandoje, reikia ją fermentuoti arba daiginti ir tada išvirti. Apskritai naudojant ilgalaikį mirkymą rugštyje ir tik tada verdant grūdus ir ankštinius galima sumažinti didžiąją dalį fitatų.

Pasirodo, kai grūduose fitatų kiekis tampa mažesnis nei fosforo, mes pasiekiame kritinį tašką ir maistas tampa labiau naudingas nei žalingas. Fosforo išlaikymas sumažėja, kai mityboje fitatų yra 30-40% arba daugiau nei bendro fosforo kiekio.

Balti ryžiai ir balta duona turi mažai fitatų, nes jų sėlenos ir gemalai buvo pašalinti, ir tuo pačiu praradę vertę, neturintys vitaminų ir mineralų. Todėl galima paaiškinti, kodėl šeima, valganti apdorotą angliavandenių maistą, turinti mažai fitatų, kaip balti miltai ir balti ryžiai, atrodo pakankamai sveika ir atspari dantų ėduoniui, kai tuo tarpu tie žmones, kurie valgo pilno grūdo kviečiu duoną ir rudus ryžius, turi ėduonį, kaulų retėjimą ir kitas sveikatos problemas.

Naminio alaus gamintojai žino, kad norint pagaminti alų, jiems reikia salyklo (daigintų) grūdų. Grūdų mirkymas ir jų daiginimas yra geras sumanymas, bet tai iki galo nepašalina fito rugšties. Daigintuose grūdu produktuose lieka gana dideli fito rugšties kiekiai. Tačiau salyklo darymas sumažina antimaistines medžiagas labiau nei skrudinimas.

Ankštinių daiginimas yra pats efektyviausias būdas sumažinti fito rugštį, bet šis procesas vis tiek nepašalina jos visos. Daigintuose žemės riešutuose fitatų sumažėja 25%. Po 5 dienų avinžirnių daiginimo, juose lieka apie 60% fitatų, o lęšiuose apie 50% viso buvusio fitatų kiekio. Penkias dienas daigintose juodose pupose pasišalina 75% fitatų.

Daiginimas aukštesnėje temperatūroje yra efektyvesnis tikriausiai dėl karščio sukeltos fermentacijos būklės. Perlinę sorą daiginant 33 laipsnių temperatūroje mažiausiai 48 valandas buvo pašalinta 92% fitatų. 27 laipsnių temperatūroje netgi po 60 valandų tiktais 50% fito rugšties buvo pašalinta.

Daiginimas, išlaisvina vitaminus, dėl to grūdai ir pupelės yra lengviau virškinamos. Tačiau, tai yra priešfermentinis žingsnis, o ne visas procesas, skirtas neutralizuoti fito rugštį. Reguliariai vartojant grūdus, kurie yra tik sudygę, prives prie perteklinio fito rugšties suvartojimo. Daiginti grūdai taip pat turėtų būti mirkomi ir verdami.

Grūdams ir ankštiniams, kurie turi mažai fitazės, mirkymas dažniausiai nepakankamai pašalina fito rugštį. Soros, sojų pupelių, kukurūzų, sorgo ir mungo pupelių mirkymas 33 laipsnių temperatūroje 24 valandas, fito rugšties kiekį sumažino nuo 4-51%. Tuos pačius grūdus ir ankštinius pamirkius kambario temperatūroje 24 valandas, fito rugšties kiekius sumažino tiktais nuo 16-21%. Tačiau, pamirkius kukurūzus tik 1 valandą kambario temperatūroje fito rūgšties kiekį sumažino iki 51%.

Grūdų rauginis fermentavimas, kurių sudėtyje yra daug fitazės, kaip pavyzdžiui kviečiuose ar rugiuose, yra geriausias fitatų mažinimo procesas. Pilnagrūdžio kviečio miltų rauginis fermentavimas tik 4 valandas maždaug 33 laipsnių temperatūroje, sumažino fito rugštį iki 60%. Po 8 valandų 33 laipsnių temperatūroje sėlenų mėginių fito rūgšties kiekis sumažėjo iki 44,9%. Maltų grūdų ir kepimo mielių papildymas padidino fito rugšties sumažinimą iki 92-98%. Kitas tyrimas parodė beveik visišką fito rugšties panaikinimą pilnagrūdžio kviečio duonoje, po 8 valandų trukusio rauginio fermentavimo.

Tie, kurie kenčia nuo dantų karieso, kaulų retėjimo ar mineralų trūkumo, rekomenduojama suvartoti ne daugiau kaip 150-400 mg. bendro fitatų kiekio. Vaikams jaunesniems nei 6 metų, nėščioms moterims ar žmonėms su rimtomis negaliomis, geriausiai būtų vartoti kuo įmanoma mažiau fito rugšties.

Problemos kyla, kai pilnagrūdžiai ir pupelės tampa pagrindiniais kalorijų šaltiniais, kai kiekvienas valgymas turi daugiau nei vieną viso grūdo produktą arba kai per didelė priklausomybė yra skiriama ankštiniams ir riešutams. Nefermentuoti sojos gaminiai, ekstruduoti (karštai išspausti) pilno grūdo dribsniai, ryžių pyragaičiai, skrudinta granola, neapdorotas įvairių grūdų mišinys ir kiti gausūs fito rugštimi maisto produktai turėtų būti griežtai vengiami.

Bendrai sakant, riešutuose fito rugšties kiekiai yra panašūs kaip ir grūduose, o kai kuriose netgi daugiau. Dėl to tie, kurie vartoja riešutų sviestą ar riešutų miltus, jie suvartoja panašų fito rugšties kiekį, kokį suvartoja valgantys nemirkytūs grūdūs. Geriausiai būtų vengti riešutų sviesto, nebent jie buvo paruošti prieš tai juos išmirkant – tokių dabar galima rasti prekyboje. Panašiai reikėtų vengti ir riešutų miltų. Deja, yra nepakankamai informacijos, kokiu būdu galima reikšmingai sumažinti fito rugštį riešutuose. Riešutus mirkant bent 7 valandas, galimai kažkokia dalis fito rugšties bus eliminuota. Remiantis susikaupusiais įrodymais, mirkant riešutus 18 valandų, dehidruojant mažoje temperatūroje (ne daugiau nei 47 laipsnių) – šiltoje orkaitėje ir tuomet paskrudinus riešutus, galimai eliminuos didelę dalį fito rugšties.

Visose pupelėse yra fito rugšties, o čiabuvių kultūros paprastai ankštinius ruošia ilgai. Kaip pvz.: Centrinėje Amerikoje pupelės yra paruošiamos į rūgščią košę, pavadinimu “chugo” ir paliekamos fermentuoti 5 dienas.

Geriausias būdas sumažinti fitatus pupelėse jas daiginant keletą dienų ir paskui jos turi būti išverdamos.

Pupelės mažiausiai turi būti mirkomos 12 valandų, prieš pat virimą kelis kartus nusausintos ir išplaunamos, ir taip iš viso 36 valandas.

Avižose yra labai mažai fitazės, ypač po prekybinio terminio apdorojimo, ir reikia labai ilgo paruošimo laikotarpio, kad būtų visiškai sumažintas fito rūgšties kiekis. Daiginant avižas 5 dienas 11 laipsnių temperatūroje ir paskui jas mirkant 17 valandų 48 laipsnių temperatūroje, pašalina 98% fitatų. Dėl vieno dalyko tikrai aišku, vartojami dideli kiekiai vitamino D padeda užkirsti kelią kalcio praradimams, kai mityboje vartojama daug avižų.

Sėklos, tokios kaip moliūgų, savyje turi nepaprastai didelį kiekį fito rūgšties ir, kad pašalinti fito rūgštį, reikia labai nuodugnaus proceso. Kai kuriose sėklose galima pašalinti jas mirkant ir skrudinant. Geriausiai būtų vengti užkandžiauti jas arba apskritai visiškai atsisakyti neapdorotų sėklų.

Fito rūgštis riešutuose ir sėklose yra dviejų formų – fito rūgštis ir rūgščios druskos.

Fitatai atstovauja tik vieną iš daugelio grūduose, riešutuose, ankštiniuose ir sėklose esančių antimaistinių medžiagų. Yra dar oksalatai, taninai, tripsino slopintojai, enzimų slopintojai, lektinai (hemagliutininai), ir alkilresorcinoliai.

Antimaistinės medžiagos šiuose augaluose yra dėl to, nes jie yra gyvenimo vyksmo dalis. Gamtos pasaulis reikalauja jų tam, kad jie atliktų daugelį svarbių užduočių, įskaitant apsaugą nuo vabzdžių, išlaikyti sėklų daigumo šviežumą ir apsaugą nuo pelėsio ir kitų fungusų. Tam, kad vartotume šiuos maisto produktus reguliariai, mes privalome pašalinti fitatus ir kitas antimaistines medžiagas apdorojant taip, kad būtų prarandama kuo mažiau maistingų medžiagų.

LIGOS KYLA NE IŠ IŠORĖS, O IŠ VIDAUS

Grūdai yra kilę iš skirtingų sėklų bei laukinių žolių rūšių.
Žolės sėklos nėra primatų natūralus maistas, nors jose yra maistingų medžiagų, jose taip pat yra ir kenksmingų medžiagų. Šios kenksmingos medžiagos yra tokios kaip enzimų slopintojai, gamtos sukurti chemikalai, kad sulaikytų dygimą iki to laiko, kol susidarys palankios sąlygos. Enzimų slopintojai stabdo gyvūnų virškinamuosius enzimus nuo jiems skirtų veiklų, padarant subrendusias, sausas sėklas, įskaitant riešutus, nevirškinamus, nebent jie pradžioje yra sudaiginami. Vieninteliai gyvūnai, kuriems negalioja šie apribojimai, yra sėklomis mintantys paukščiai, kurie turi gurklius, kuriose nurytos sveikos sėklos pasilieka iki tol, kol sudygsta ir tuomet paukščiai gali jas suvirškinti.

Dėl to, kad grūduose yra vitaminų ir mineralų trūkumas ir tas faktas, jog jie rūgština organizmą, geresnė sveikata gali būti išlaikoma tik tuomet, kai mityba yra gausiai palaikoma vaisiais ir daržovėmis. Kuo mažiau vaisių ir daržovių, tuo prastesnė sveikata ir trumpesnė gyvenimo trukmė.

Be to, grūdai turi kitų trūkumų, kurie sukelia žalą organizmui ir, kurie negali būti atsveriami kitais produktais.

Krakmolo molekulės yra sunkiau virškinamos, dėl to, jog sudėtiniai angliavandeniai turi būti išskaidyti virškinamųjų enzimų į paprastesnius angliavandenius iki tokio lygio, kad jie galėtų būti suvirškinti visiškai, kai tuo tarpu cukrūs (paprastieji angliavandeniai) yra lengvai suvirškinami, kadangi angliavandenių molekulės jau yra paprastoje formoje.

Niekada nebuvo galima teigti, jog grūdai buvo žmogaus natūralus maistas. Įsivaizduokite, jog savo rankose laikote džiovintus kviečius. Ar vien pagalvojus apie jų valgymą jūsų burnoje susikaupia seilės? Jus turėtumėt badauti, kad prisiverstumėte suvalgyti džiovintus kviečius. Ir jei jus juos suvalgytumėte, kaip manote, kas nutiktų? Jums sutriktų virškinimas ir dauguma kviečio grūdų pasišalintų nesuvirškinti. Kviečių nesuvirškintų dėl 2 priežasčių: pirma, jūsų virškinamieji enzimai nesugebėtų įsiskverbti pro celiuliozę, kuri supa kviečių ląsteles, o antra, jei kažkaip krakmolą pasiektų virškinamieji enzimai, jie negalėtų atlikti savo funkcijos, kadangi yra enzimų slopintojai, kurie randami visose sėklose ir riešutuose. Žmogus prieš kurį laiką atsitiktinai atrado, kad jis galėtų naudoti grūdus kaip maistą, jei jis juos pradžiai pakaitintų. Karštis nuplėšia celiuliozės lukštą ir tuo pačiu sunaikina enzimų slopintojus.

Dauguma krakmolingo maisto yra sunku suvirškinti. Sunkumo laipsnis priklauso nuo enzimo ptialino (amilazė) kiekio valgytojo seilėse ir kaip smulkiai maistas buvo sukramtytas.

Kaip įrodymas sudėtingų angliavandenių virškinimas yra susikaupę dideli dujų kiekiai, kurie yra išleidžiami į orą. Taigi, sudėtingi angliavandeniai yra galiausiai suvirškinami, tai kame problema? Problema tame, kad virškinimo sistema turi dirbti per sunkiai, kai yra suvalgomas bet koks termiškai apdorotas maistas ir dar sunkiau, kai tas maistas yra sudėtingi angliavandeniai. Dėl to, kad papildoma apkrova pagrinde tenka kasai, organui, kuris sukuria pradines virškinimo sultis, kasa padidėja, kad susitvarkytų su jai nenatūralia užduotimi. Palyginus su gyvūnais laukinėje gamtoje, žmogaus kasa, paskaičiavus procentaliai pagal kūno svorį, yra 2-3 kartus didesnė. Tai yra dėl to, kad žmogus pagrinde vartoja termiškai apdorotą maistą. Malajiečiai ir filipiniečiai, kurių mitybos pagrindą sudarė ryžiai, buvo rasta, kad jų kasa svėrė vidutiniškai 50% daugiau nei amerikiečių. Testai su gyvūnais parodė, jog, kai žiurkės buvo maitinamos labaratoriniu maistu, neva sukurtu puikiai subalansuotu maistingomis medžiagomis, 155 dienų eigoje jų kasa padidėjo 30%. Kiti testai parodė, jog kasa nėra vienitelis organas paveiktas termiškai apdoroto maisto. Kepenys padidėjo taip pat, o hipofizės liauka ir antinkščių liaukos sumažėjo.

Grūdai ir jų produktai, nepriklausomai kokius nuopelnus jiems priskirtų, negali aprūpinti pilnai maistingomis medžiagomis, dėl jų trūkumų. Pagrindiniai trūkumai, tai vitaminai C, B, A, amino rūgštys – lizinas ir cistinas bei mineralai – natris, kalcis ir siera. Visi vitaminai yra būtini, kad palaikytų normalią medžiagų apykaitą ir ląstelių bei audinių vientisumą. Maitinantis grūdais ir termiškai apdorotomis daržovėmis, dauguma vitaminų yra aprūpinama, bet vitaminas C, svarbiausias vitaminas iš visų, kuris palaiko audinių vientisumą ir imuninės sistemos veiklą, yra lengvai sunaikinamas karščio, dėl to bus organizme juntamas jo trūkumas nebent mityba bus gausiai papildoma šviežiais vaisiais.

Grūduose nėra visiškai vitamino C ir turėtų pakakti šio vienintelio fakto, kad juos eliminuoti kaip netinkamą maistą žmogui. Daiginti grūdai tai kas kita, kadangi, kai sėkla dygsta, ji keičiasi iš grūdo formos į daržovės formą. Kadaise neveikiantys enzimai tampa labai aktyvūs ir vitaminai, įskaitant ir vitaminą C yra gaminami, kad palaikytų augalo vystymąsį. Dr. Howell savo knygoje „Enzyme Nutrition“ (1985) apibūdina, kaip ankščiau kviečio grūdas buvo kertamas ir pakuojamas skritiniais, kurie stovėdavo laukuose maždaug savaites iki tol, kol buvo kuliami ir renkami grūdai. Tuo laiku, kai būdavo lauke grūdai, jie jau pradėdavo dygti iki jų atskirymo ir dėl to maistinių medžiagų ankščiau būdavo daugiau nei dabar.

Pilnagrūdžiai, pupos ir žirniai turi savyje žalingų medžiagų, fito rugšties, dideliais kiekiais. Rūgštis turi savybę susirišti su mineralais, ypatingai su kalciu, geležimi ir cinku, taip suformuoja netirpius junginius, kurie kūne nėra panaudojami ir taip sumažindami maistinių medžiagų kokybę.

Grūdai sudaro žmogaus mitybos pagrindą. Jie turi didžiausią mineralų kiekį ir klasifikuojami kaip blogiausiai pritaikomas maistas žmogui, kas liečia gyvenimo prailginimą. Žmogaus, taip vadinama kasdienė duona, yra priežastis jo ankstyvosios mirties.

Dantų kariesas, yra iprastas civilizuotose šalyse, bet beveik nežinomas primityviose visuomenėse, yra sukeliamas dėl seilėse bakterijų pagamintos rūgšties. Šios bakterijos gyvena kiekvieno asmens burnoje ir jos yra visiškai natūralios ir normalios. Ar jos sukuria rugštis burnoje ar ne, priklauso nuo valgomo maisto. Rugšties gamyba yra fermentacijos pasekmė. Tam, kad įvyktų fermentacija, bakterijai turi būti apribotas deguonies tiekimas, o tai įvyksta, kai maisto atliekos užkemša tarpus tarp dantų. Vien tik cukrus nesukelia fermentacijos, dėl to, kad jis ištirpsta seilėse ir neužkerta deguonies pristatymo bakterijoms. Kai kurie maisto produktai greitai fermentuojasi ir pagamina daug rūgšties, o kiti ne. Iki tam tikro lygio, rūgštis gali būti neutralizuota seilėmis, bet tai priklauso nuo seilių kokybės, kurios savo ruožtu priklauso nuo mitybos kokybės ir nuo bendros kūno chemijos būklės, dėl ko kai kurie žmonės yra linkę labiau į dantų karieso išsivystymą nei kiti.

Primityvios mitybos pagrindinis produktas, toks kaip krakmolas, ryžiai, bulvės, melasa, apelsinų sultys, medus, cukrozė ir kiti cukrūs sukuria mažai rūgšties, dėl ko yra sudėtinga susieti kaip šie produktai gali būti susiję su dantų kariesu. Kita vertus, ypatingai kviečiai ir avižos ir mažiau kukurūzas, fermentuojasi nepaprastai greitai, taip sukurdami didelius rūgšties kiekius.

Dantų kariesas yra sąlyginai specifinė liga pasireiškianti tiems, kurie maitinasi modernia mityba. Ją sukelia streptokoko fermentacija dalyvaujant konkrečioms grūdų dalelėms.

Duona yra daugiausiai sukelianti žalos ar ji būtų pilnagrūdė ar ne, dėl fakto, kad ji ne tik gamina rūgštį, bet ir dėl to, kad pakelia riebalų (trigliceridų) kiekį kraujyje, dėl ko ji tampa dvigubu faktoriu artrito sukėlime. Priežastis dėl ko duona paveikia skirtingai nei kiti sudėtingieji angliavandeniai yra ta, ji yra sausa, dėl to labai gerai susimaišo su seilėmis ir tokiu būdu per greit yra suvirškinama.

Fito rugštis, yra fosforo junginys randamas daugumoje augalų, ypatingai dideliais kiekiais pilnagrūdžiuose, pupuose, ir žirniuose su riešutais. Ji susiriša su mineralais, ypatingai kalciu, geležimi ir cinku, taip suformuoja netirpius junginius, kurie yra pašalinami su išmatomis.

Miltų rafinavimas gali drastiškai pakeisti vitaminų, mineralų, baltymų ir kai kuriais atvejais nuodingų taršalų turinį ir jų proporcijas. Cinkas ir kadmis yra randami kviečiuose. Cinkas yra būtinas, o kadmis (neorganinis) yra nuodingas ir pasireiškia negatyviai tuo, kad pakeičia cinką strateginiuose enzimuose, taip padarydamas juos nebetinkamais atlikti funkcijų. Dėl to cinko ir kadmio santykis yra labai svarbu. Cinkas yra labiau koncentruotas išoriniame grūdo sluoksnyje, kai tuo tarpu kadmis yra linkęs kauptis grūdo centre. Malimas pašalina cinką, bet palieka kadmį.

Cinkas yra būtinas daugiau kaip 100-to enzimų sudedamoji dalis. Šis metalas yra glaudžiai susijęs su ląstelių augimu ir dalijimusi, dėl to labai įtakoja jūsų imuninę sistemą.

Įprasta sėklų savybė ne tik turėti savyje rugšties perteklių, bet ir kalcio trūkumą. Kita vertus, gyvūnų organizmams kalcio labai reikia. Dėl to, jog grūdai yra gausūs rugštimi, yra labiausiai netinkamas maistas, kurį mes galime priverstinai maitinti augantį organizmą.

Kviečiai, daugiausiai rugšties turintys grūdai. Avižos, atrodo labiausiai neigiamai veikia dantis.

Duonos valgymas, tai didžiausias modernaus gyvenimo prakeiksmas. Pagaminta iš grūdų, denatūruota, sumaišyta su druska, soda, mielėmis, riebalais ir kitais žalingais ingredientais ir paveikta dideliu karščiu ir tuomet valgoma kelis kartus dienoje, maišant su įvairiausiais patiekalais, duona tampa didžiausia nelaime. Pusryčiai, denatūruoti grūdai, valgomi dideliais kiekiais daugumoje šeimų. „Sveiko maisto“ parduotuvėse grūdai užima didelę dalį lentynų.

Vegetarai daugumoje yra grūdų valgytojai. Jie gautų mažiau žalos vartodami nedidelius kiekius mėsos. Turėtų būtų aiškiai suvokiama, kad grūdai nėra daržovės ir žmogus juos vartojantis, techniškai nėra vegetaras. Gamtoje, jokie gyvūnai nevalgo grūdų išskyrus grūdus valgančius paukščius, kurie turi gurklius, kad sudaigintų juos ir jie yra klasifikuojami kaip grūdaėdžiai.

  • Grūdai nėra žmogaus sudedamoji natūralios mitybos dalis ir nėra būtini sveikatai ir gyvenimui.
  • Geriausiai būtų juos visiškai pašalinti iš mitybos, ypatingai iš vaikų mitybos.
  • Jei jie būtų valgomi, tai tiktais visagrūdžiai ir nepraėję denatūracijos proceso, mažais kiekiais papildant mitybą gausiais vaisių ir daržovių kiekiais.
  • Kad būtų užtikrintas jų krakmolo pavertimas į cukrų, jie turėtų būti valgomi sausi, o ne košių pavidalu.
  • Grūdai stokoja daugelio svarbių maistinių medžiagų.
  • Juose yra tam tikro laipsnio nuodingų medžiagų mūsų organizmui.
  • Jie turi būti verdami tam, kad galėtū būti suvirškinti, dėl šio proceso jų vertė sumažėja ir padidėja patologinis efektas.
  • Jie sukelia virškinimo sistemai įtampą padidindami kasos apimtį ir nereikalingą enzimų rezervo eikvojimą, tuo pat metu kaupiasi dujos žarnyne.
  • Jie sugeba žaloti žarnyno sienelę, sukeliant sienelės atrofiją.
  • Jie yra rūgštis formuojantys iki tokio lygio, jog sukelia artritą ir galimai vėžį.
  • Jie gali sukelti alergijos reakcijas, tokias kaip sausą odą, poodines cistas, pablogina išsėtinę sklerozę ir šizofreniją.
  • Jie yra imuninės sistemos antagonistai ir padidina peršalimo ligų imlumą.
  • Jie yra dantų karieso labiausiai įtakojantis faktorius, dėl jų polinkio greitai fermentuotis tarp dantų, taip gaminant rugštis, ko pasekoje yra naikinamas dantų emalis.
  • Jie yra visiškai netinkami kūdikiams, nes gali sukelti nepataisomą žalą jų virškinimo organams.
  • Iš visų maisto produktų, juose yra gausiausiai kalkių druskų, kurios palaipsniui kaupiasi audiniuose ir ląstelėse, įskaitant arterijas, dėl ko pagreitėja senėjimo procesas.
  • Neskaitant, jog jie yra virškinimo sistemos antagonistai ir yra nepilnavertiškas maistas, jie yra visiškai beskoniai ir nesukeliantys apetito, valgymui pateikiami tiktais virti ir dirbtinai paskaninti.

Žmonija klestėjo dešimtis milijonų metų visiškai nevartodama grūdų. Per pastaruosius kelis amžius, tyrėjai pasaulyje nuolat atrasdavo visuomenes, kurios vis dar nebūdavo įtraukusios grūdinių kultūrų į savo mitybą. Ir jie nuolat pabrėždavo dėl jų nesibaigiančio gyvybingumo ir stiprios sveikatos.

Šiai dienai vis dar neegzistuoja visuomenė, kuri maitintusi išskirtinai tiktais grūdinėmis kultūromis ir galėtų pasigirti išskirtine sveikata. Daugiau nei 99.9% viso žmonijos gyvavimo laikotarpio metu, kai žmogus vaikščiojo žeme, jis taip gyveno nevartodamas grūdų. Paleontologai ištyrė, kad žmonės gyvuodami maždaug 10 milijonų metų navartojo jokių grūdų. Modernus žmogus kultivuoja grūdines kultūras maždaug 10 tūkstančių metų, beveik tokį patį laikotarpį, kiek jis naudoja ugnį.

Šios nenatūralios praktikos negatyvus poveikis žmonijai ir planetai yra pritrenkiantis.

Yra įprasta žmonėms jausti troškimą apdorotiems grūdiniams produktams ir nuolat būti ant jų pakibus. Kuomet krakmolas yra suvartojamas, žmonės sekantį rytą prabunda ir jiems tenka patirti nemalonius periodus jaučiantis miglotai, neva pagiringas ar apdujęs. Jei jie nustoja juos vartoti, detoksikacijos simptomai būna juntami ir pasireiškia nebevartojimo simptomai. Geriausiai būtų vengti medžiagų, kurios lemia tokią stiprią priklausomybę. Ar mes tai vadinsime narkotikais ar mes tai vadinsime maistu.

Anatomiškai, žmonės yra priskiriami antropoidiniams primatams kartu su gibonais, šimpanzėmis, bonobais, gorilomis ir orangutangais. Nėra nei vieno gyvūno pavyzdžio gamtoje su panašia į mūsų anatomija ir fiziologija, kurie vartotų grūdus. Visi antropoidiniai primatai klesti ant mitybos, kuri paremta išskirtinai vaisiais, uogomis, daržovėmis ir nedideliais riešutų ir sėklų kiekiais. Kai kurie valgo vabzdžius, smulkius stuburinius ar netgi retkarčiais mėsą, bet daugiau kaip 99% jų mitybos sudaryta  iš augalinės kilmės. Vaisiai, uogos, daržovės ir nedideli riešutų ir sėklų kiekiai sudaro pilnavertį maisto sąrašą, kuriam mes esame biologiškai pritaikyti. Grūdų vartojimas ir bet koks kitas maistas, kuris netinka mūsų dizainui, mitybos prasme, yra rimtas žingsnis atgal.

Mūsų didžiausi mitybos poreikiai yra – vanduo ir paprastieji angliavandeniai. Krakmolas neaprūpina nei vienu, kai tuo metu vaisiai yra geriausias vandens ir paprastųjų angliavandenių šaltinis. Vaisiai suteikia kur kas daugiau nei tik cukrų ir vandenį. Juose yra gausu enzimų, mineralų, vitaminų, kai to negalėtume pasakyti apie grūdus. Ypač vitaminas C, vandenyje tirpus junginys, kurį turime gauti iš mūsų mitybos, kurio nėra grūduose bet gausu vaisiuose.

Grūdai, duonos produktai, pyragaičiai, makaronai, pica ir kit grūdiniai produktai praranda labai daug pradinės maistinės vertės apdorojimo proceso metu ir dar sekančiu procesu metu, paruošiant juos, kad būtų įmanoma valgyti. Netgi terminis maisto paruošimas skaitosi kaip apdorojimo procesas, ne vien dėl to, kad maistingos medžiagos yra prarandamos, bet ir antimaistinės medžiagos yra sukuriamos ir pašalinamas vanduo.

Enzimai, koenzimai, mineralai, vitaminai, antioksidantai, angliavandeniai, baltymai, riebalai, kitos augalinės maistinės medžiagos yra pažeidžiamos, sugadinamos ar sunaikinamos karščiu. Kas lieka po terminio maisto apdorojimo, tai kalorijos. Dėl to, kai mes valgome grūdus, mes suvalgome maksimalų kalorijų skaičių ir minimalų maistinių medžiagų kiekį.

Grūduose yra labai mažai kalcio, taip pat labai mažai natrio, cholino, jodo, sieros ir kitų mineralų.

Mitybos žala padaryta valgant grūdus negali būti anuliuojama bet kokia kita sveikesne mityba. Panašiai būtų, jei bandytumėte rūkymo žalą kompensuoti papildomu sportavimu arba medžio kirtimą papildomai ji tręšiant.

Skaidulos grūduose turėtų būti laikomos kaip sveikatos naikintojos. Žmonės turi subtilią virškinimo sistemą. Tik apsidairykite kiek žmonių su virškinimo problemomis: 9 iš 10 JAV. Mūsų virškinimo sistema reikalauja minkštų, tirpių skaidulų, randamų vaisiuose ir gležnose daržovėse. Tačiau grūdų skaidulos, yra šiurkšios ir aštrios lyg gerai susmulkintas stiklas. Mitybos specialistai apibūdina tai, kaip netirpias skaidulas. Jos veikia kaip dirgiklis mūsų sistemoje. Žarnyno gleivinės dirginimas yra vertinamas rizikos faktoriumi daugelyje ligų, įskaitant opą, divertikulozę, spazmuojanti gaubtinė žarna, celiakija, Krono liga, storosios žarnos uždegimas, dirgliosos žarnos sindromas ir gaubtinės žarnos vėžys. Netirpių skaidulų buvimas žarnyne priverčia maistą judėti žarnomis žymiai greičiau nei įprastu greičiu, taip sumažinant maistinių medžiagų pasisavinimą. Pridėjus dirginančią savybę netirpių skaidulų, šis greitas maisto judėjimas priveda prie mažos absorbacijos sindromo, maistinių medžiagų nepakankamumą ir visumoje – sveikatos praradimą.

Kad pagaminti grūdus maistui, reikia gausios ir perteklinės energijos. Žemė turi būti paruošta, pasodinta, patręšta, nupurkšta, palaistyta ir galiausiai nurinktas derlius. Kiekvienas šis veiksmas reikalauja didelio kiekio energijos. Išgavimas, apdorojimas naftos cheminių produktų tiekimas, kad galėtų veikti įrenginiai. Globaliai sukelia žalingą poveikį. Pesticidų, herbicidų, fungicidų gamyba, augimo stimuliatorių (augalų hormonų) ir trąšų gamyba intensyviai naudoja energiją ir jos prireikia vėliau dar daugiau visą tai pritaikant laukuose. Po derliaus pelai turi būti atskirti nuo grūdų, ir vistiek dar jie nėra tinkami valgyti. Paruošti grūdus, kad jie būtų virškinami, jie turi būti gerai išverdami, veikimo būdas reikalaujantis dar papildomai energijos.

Mineralai grūduose yra rugštiniai: chloras, siera ir fosforas. Grūdų valgymas sekina šarminius rezervus, ko pasekoje sumažina veikimo galimybes. Kai grūdinės kultūros palieka virškinimo sistemą ir pereina į kraujotakos sistemą, rugštys patenka į kraują. Laimei, jūsų kūnas turi sukaupęs didelį kalcio rezervą, tai yra šarmingiausias mineralas. Ir dar keletas rugštis neutralizuojančių buferinių sistemų tuo atveju, jei plaučiai, kepenys ir inkstai nespėja susitvarkyti su jūsų rugščių susidarymu ir/arba suvartojimu. Mūsų kūnai, papildomas sudėtingųjų angliavandenių kalorijas, kurias suvarotjame, paverčia riebalais. Grūdų vartojimas, vis dėlto nesukelia apetito praradimo. Priešingai, yra labai lengva jų persivalgyti. Atrodo, jog kiekvieną karta mes valgydami picą persivalgome. Kadangi kraujo cukrus nepakyla, vienintelis būdas pasijusti sočiam, tai valgyti kol prisikemšama. Greičiausiai pasaulyje nebeliktų apsirijimo problemos, jei žmonės pradėtų valgytų vaisius vietoj grūdų.

Kirsti mūsų miškus, kad gauti daugiau žemės grūdams, tai tas pats, kas nuleisti kraują norint numesti svorį.

Grūdai praranda maistinę vertę iškart po derliaus nuėmimo ir jie praranda ją dar labiau, kai yra sumalami į miltus. Koncepcija – šviežia duona yra klaidinanti. Geriausiu atveju jūsų grūdų derlius buvo nuimtas praėjusį rudenį, bet miltai gali būti kelių metų senumo iki kol jie bus panaudoti. Talpykloje, grūdus apninka vabzdžiai, graužikai ir pelėsis. Kad apsisaugoti nuo šių problemų ir aprūpinti mus ištisus metus grūdais, ūkininkai ir maisto perdirbėjai naudoja daugybę nuodingų ir cheminių medžiagų bei konservantus. Jei jus norite tikrai šviežio maisto, tai turėtų būti gaunama iš vaisių ir daržovių parduotuvėse ar netgi dar geriau, tiesiai iš jūsų daržo.

Autorius Artūras Bartašius

Šaltiniai: 

  1. https://www.westonaprice.org/health-topics/vegetarianism-and-plant-foods/living-with-phytic-acid/
  2. Knyga – „Improving on Pritikin: you can do better by Ross Horne 156-185 psl.“
  3. Knyga – „Douglas Graham – Grain damage: Rethinking the High-Starch Diet.“
  4. https://www.marksdailyapple.com/nuts-and-phytic-acid/

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s