Pasninkas gali jums išgelbėti GYVYBĘ

Dauguma žmoniu mano, kad liga, tai kažkas yra nepriklausomai nuo organizmo, kad tai kažkokia atskirai egzistuojanti esybė, kuri puola žmones tam tikromis aplinkybėmis, kurių jie negali kontroliuoti.
Todėl galvodami, kad ji gyvuoja atskirai nuo mūsų kūnų, žmones lengva įtikinti, kad vaistas, pagamintas iš naftos produkcijos gali išgelbėti jų sveikatą sunaikinant vieną ar kitą ligą ir jie vėl bus sveiki.

Pagal Herbertą M. Šeltoną

Vietoj vaistų vartojimo, geriau dieną pasninkauti.

Egzistuoja esminė klaida tarp daugumos mitybos specialistų, kurie nesugeba atskirti badavimo nuo pasninkavimo.

Pasninkavimas, tai terminas, kuris reiškia, kad visiškai nevalgoma tam tikrą laiką. Kitaip tariant, pasninkavimas, tai procesas, kurį mes atliekame remdamiesi tvirtu pagrindu esant tam tikromis ir kontroliuojamoms sąlygoms.

Kaip religinis terminis jis reiškia, kad atsisakoma kai kurio valgio keletą dienų. Bet tai tik dalinis atsisakymas. Yra žmonių, kurie “pasninkaudami” per gavėnią iš tikrųjų priauga daugiau svorio negu suliesėja, nes jie tuo metu valgo tokį maistą, nuo kurio pilnėjama.

Tie, kurie mano, kad pasninkavimas yra badavimo ekvivalentas, labai klysta. Yra du nevalgymo laikotarpiai: pasninkavimo periodas ir badavimo periodas.

Vėliau turėtų paaiškėti šių skirtingų terminų skirtumas. Iš pat pradžių svarbu suprasti, kad pasninko stadija trunka lygiai tiek, kiek organizmas gali save palaikyti tais ištekliais, kurie yra audiniuose. Badavimas prasideda tada, kai šie rezervai pasibaigia arba sumažėjo iki grėsmingai žemo lygio.

Taip pat reikėtų suprasti, jog kaip tik dėl netikslios terminijos nesuprantama pasninkavimo proceso esmė. Pavyzdžiui, esame girdėję, kaip žmonės kalba apie “vandeninį pasninkavimą”, kas techniškai atrodo daroma taip, jog jie negeria vandens. O iš tikrųjų jie pasninkauja ir nieko nevalgo, tik geria vandenį. Toks pat prasmės sukeitimas yra posakyje ” vaisių sulčių pasninkas” arba daržovių sulčių pasninkas”. Ir vėl tai reiškia, kad atsisakoma visokio kito maisto, išskyrus vaisių ar daržovių sultis.

Terminas “protarpinis pasninkas” vartojamas bet kuriai pasninkavimo formai, kai žmogus griežtai riboja tai, ką jis valgo. Žodžio “badavimas” neteisingas vartojimas paplitęs ne tik visų vartojamoje kalboje, net ir kai kuriuose moksliniuose straipsniuose, o tai daro didžiausią žalą.

Badavimas, iš tikrųjų mirimo procesas. Jūs negalite savęs išsekinti iki geros savijautos būsenos. Bet, jeigu jūs pasninkausite, remdamiesi įvairiomis ribomis, jūs pagerinsite savo fizines savybes ir susigrąžinsite gerą sveikatą. Įmanoma be maisto išgyventi ilgą laiką ir efektas būna puikus. Tuo momentu, kai patyręs stebėtojas, padedantis pasninkauti, supranta, kad antroji fazė nevalgant yra netoli, pasninkavimas nutraukiamas.

Pasninkavimas tai naujo gyvenimo būdo pradžia. Taigi jo reikia ne tik svoriui sumažinti. Jis tiap pat svarbus visai sveikatai palaikyti arba susigrąžinti.

Serganits arba sužeistas gyvūnas susiranda nuošalią vietą, kur jis apsaugotas nuo blogų orų ir yra šilumoje, ramybėje ir tyloje, kur jam niekas netrukdo. Ten jis ilsisi ir pasninkauja. Pavyzdžiui, jis gali netekti galūnės (arba sparno), bet jis guli ten vienumoje ir paprastai pasveiksta be perrišimų ir chirurginių operacijų.

Gyvūnų gyvenime pasninkavimas yra nepaprastai svarbus egzistavimo veiksnys. Žvėrys pasninkauja ne tik tada, kai serga arba būna sužeisti, bet taip pat žiemos arba vasaros (tropiniame klimate) miego metu.

Kai kurie gyvūnai pasninkauja iki atvedant palikuonis, dažnai jų auginimo laikotarpiu. Pavyzdžiui, kai kurie paukščiai pasninkauja perėdami. Kiti gyvūnai pasninkauja tuoj po gimimo momento. Yra tokių rūšių vorų, kurie neėda 6 mėnesius nuo gimimo momento. Kai kurie laukiniai gyvūnai atsisako ėsti nelaisvėje, o naminiai gyvuliai: šunys arba katės neėda keleta dienų, kai patenka į naują aplinką. Gyvūnai taip pat priverstinai pasninkauja per sausrą, kai smarkiai sninga ir būna šalčiai ir išgyvena, nors ilgai negali gauti jokio maisto.

Pasninkavimas, ne visada malonus bandymas, bet jis suteikia naujų pojūčių ir gali būti labai įdomus. Laisvė ir ramybė, patiriama nevalgant, dažnai duoda žmogui galimybę atrasti iki šiol nežinomas gyvenimo prasmės gelmes.

Nesvarbu, kuriems tikslams, sveikatai palaikyti arba jai susigrąžinti, svoriui numesti arba jam priaugti, yra pasninkaujama. Pasninkavimo, kaip gyvybės veiksnio, vaidmens daugiau negali ignoruoti nei tas, kas profesionaliai susijęs su žmonių sveikata, nei tas, kas tiesiog nori pilnavertiškai gyventi, protiškai ir fižiškai.

This image has an empty alt attribute; its file name is vanduo.jpg
Jei asmuo niekada nėra girdėjęs kažko, iškart mano, kad jei tai būtų tiesa, jis tai būtų kažkur, iš kažko, bet kuriuo atveju girdėjęs, bet nėra žemėje žmogaus išmanančio visko BIOLOGIJOJE.

Pasninko apibrėžimas

Pasninkavimas ir badavimas yra atskiri fenomenai, aiškiai atskirti vienas nuo kito. Pasninkas – yra susilaikymas, visiškai ar dalinai, ilgesniam ar trumpesniam laikotarpiui nuo maisto ir gėrimo arba tik nuo maisto.
Netinkamai naudojamas terminas – pasninkas yra įprastas dalykas tarp mėgėjų mitybos specialistų. Vaisių pasninkas, tai susilaikymas nuo vaisių; pieno pasninkas, tai susilaikymas nuo pieno; vandens pasninkas, tai susilaikymas nuo vandens ir t. t. Terminas – pasninkas, kurį mes naudosime, reiškia savanorišką ir visišką susilaikymą nuo maisto, tam tikrą laikotarpį, išskyrus vandenį.

Per dažnai mėgėjai mitybos specialistai klaidina visuomenę naudodami terminą – BADAVIMAS apibrėždami visą pasninkavimo laikotarpį, kuris tęsiasi ir badaujant, iki pačios mirties.
Pasninkavimas absoliučiai skiriasi nuo badavimo. Pasninkavimas naudingas, o badavimas žalingas. Vienas yra vertingas terapeutine prasme; kitas su mirtimi susiduriantis eksperimentas. Yra būtina atskirti pasninkavimą nuo badavimo. O skirtumas tarp jų yra didžiulis ir aiškiai apibrėžtas literatūroje.

Pasninkavimas nėra gydymas alkiu nei gydymas badavimu, kaip dažnai mėgsta liaudis apibūdinti. Pasninkavimas nėra badavimas. Pasninkaujantis asmuo nėra alkanas ir pasninkaudami asmenys negydo “ligos”.

Pasninkavimas trunka tol, kol organizmas yra palaikomas iš susikaupusių atsargų. Badavimas prasideda, kai susilaikymas nuo maisto tęsiasi ilgiau nei organizmas pajėgus išlaikyti save iš susikaupusių atsargų arba, kai susikaupusių atsargų lieka kritiškai nedaug.

Pasninkavimo tikslas nėra medžiagų apykaitos sustabdymas, bet jos išlaisvinimas.

Tirpstantys riebalai

Svarbiausi daugumai uždaviniai yra: svorio mažinimo problemos, figūros kontrolė, mitybos problemos ir daugelis kitų. Beveik kiekvienas laiko save šių sričių specialistu. Įmantriausios mitybos išsikovoja populiarumą keliems mėnesiams ir paskui užleidžia vietą naujoms keistenybėms. Šią savaitę, tik ledai, kitą, vien tik bananai. Paskui, vien tik baltymai: nieko, išskyrus sultingus bifšteksus. Suliesėjimui. 

Pernelyg didelis svoris tampa nepaprasta problema, kuri glumina ne tik suaugusius vyrus bei moteris, bet ir vaikus. Yra keletas priežasčių. Kaip pavyzdį galima nurodyti maisto produktų gausumą, einantį greta su gyvenimo lygio kilimu. Amerikoje, viena, o antra vertus, darbo dienos ir darbo savaitės sutrumpinimas, šiuolaikinės judėjimo priemonės ir daugybė įtaisų, padedančių darbe ir nuimančių didžiąją naštos dalį nuo vyrų ir moterų pečių. Dėl viso to, kartu paėmus, ir didėja svoris. Sutrumpėjus darbo laikui, reikia mažiau maisto, o didėjanti produkcija, dirbtinai stimuliuojamas apetitas ir augančios pajamos verčia suvartoti daugiau maisto produktų. 

Niekas negali paneigti fakto, kad greičiausias, veiksmingiausias ir saugiausias būdas atsikratyti viršsvorio, yra pasninkavimas, o, kad išlaikyti tinkamą kūno svorį, tereikia atsisakyti sugrįžti prie žalingų mitybos įpročių. 

Svorio metimo metodas, laikantis tam tikros mitybos, dėl savo lėtumo keliantis nusivylimą, labai retai būna sėkmingas, nes yra labai ištęstas procesas, reikalaujantis didelės savikontrolės ir ilgesnio kontrolės laikotarpio negu tas, per kurį sugeba tai padaryti vidutinis žmogus. Nenuostabu, kad po trumpo laiko, per kurį sugebėta numesti keletą svarų, storulis grįžta prie ankstesnių įpročių, persivalgymo ir įgauna ankstesnius gabaritus. Labai retai sutiksite apkūnų žmogų, kuris laikytųsi mitybos, padedančios mažinti svorį ilgą laiką. 

Yra svarbu nepradėti pasninkauti savarankiškai, kai nestebi pasninkavimo ekspertas. Nors pasninkavimas yra visiškai nepavojinga sveikatos gerinimo ir svorio mažinimo priemonė, vis dėlto ji taikoma visam sudėtingam žmogaus organizmui ir turi būti naudojama kontroliuojant kvalifikuotam specialistui, kuris žino, ko galima laukti ir kokius nerimą keliančius simptomus reikia stebėti pasninkaujant. 

Trumpai išvardinsiu nuostabius pasninkavimo pranašumus, siekiant sumažinti svorį: 

  1. Pasninkaujant svoris krinta greitai ir nepavojingai. 
  2. Pasninkauti daug maloniau negu ribojanti mityba, nėra maudžiančio noro užkrimsti.
  3. Svorio metimas gali būti garantuojamas be odos ir audinių apdirbimo bei suglebimo reiškinių. Tačiau, pavyzdžiui, daugeliui pagyvenusių žmonių tai ne visada pavyksta. 

Kai atskirų žmonių svorio perteklius sumažėja iki žinomos ribos, nedelsiant atsiranda keletas sveikatos pagerėjimo požymių: 

  1. Kvėpavimas pasidaro daug lengvesnis. 
  2. Padidėja judesių laisvumas. 
  3. Sumažėja nuovargio jausmas. 
  4. Išnyksta persipildymo ir diskomforto jausmas pilvo ertmėje.
  5. Liaujasi įkyrėję nevirškinimo simptomai. 
  6. Nukrinta kraujospūdis ir labai susilpnėja ūžesiai širdyje.
  7. Sumažėja organizmo diskomfortas. 

Visi šie požymiai verti dėmesio, bet bendras pagerėjimas paprastai būna daug didesnis negu svorio sumažėjimo efektas, taigi rodo, kad, sumažinus maisto kiekį, savaime pagerėja sveikata. Yra pakankamai svarių priežasčių, kad iš esmės sumažinti maiste cukrų, krakmolų, riebalų kiekį ir bendrą suvalgomo maisto kiekį yra nepaprastai naudinga. 

Esant įvairiems metabolizmo (medžiagų apykaitos) greičiams, didžioji svorio pertekliaus dalis atsiranda ne dėl to, kad sutrinka vidinės sekrecijos liaukų veikla, bet dėl įpročio persivalgyti. Mažai tiesos idėjoje: “Kad ir ką valgytų kai kurie žmonės, viskas juose virsta riebalais”. Tiesa yra ta, kad jie valgo ne tik daugiau negu reikia, bet net daugiau negu jie nori. 

Koks maksimalus kasdien numetamas svoris nepavojingas pasninkaujant? Atsakymas toks: kadangi pasninkavimas, tai visiškas susilaikymas, organizmas pats sprendžia, kokiu greičiu jam reikia numesti svorį. Jeigu riebaliniai audiniai švelnūs ir glebūs, paprastai svoris greitai krinta pirmomis pasninkavimo dienomis. Buvo pastebėta, kaip greitai mažėja svoris pasninkaujant, nuo 1,8 kg iki 2,7 kg. per dieną. Numesti 9 kg. per savaitę daugeliu atvejų visiškai nesudėtinga. 

Tiems, kurių medžiagų apykaita yra labai lėta, svorio kritimo greitis, pradėjus pasninkauti, kartais būna nemaloniai mažas. Pasninkauti ilgiau nei kelias dienas reikia stebint patyrusiam specialistui. Esant bet kuriam organiniam defektui arba sergant lėtine liga, kaip, pavyzdžiui, širdies arba kraujo, visada net trumpiausią pasninkavimą turi stebėti šios srities specialistas. Pasninkaujantysis turi būti patikimai apsaugotas nuo bet kokio pavojaus, slypinčio organizmo gelmėse ir galinčio išryškėti nevalgant. 

Kalbu apie galimybes pateikti bendrą pasninkavimo vaizdą. Leiskite man dar kartą užtikrinti skaitytoją, kad tokie pavojai būna labai reti. Jeigu skaitytojo sveikata yra gera, patikimai vadovaujant pasninkavimas jam bus ne tik priemonė numesti svorį, bet ir įkvepiantis nuotykis, kuris bus pradžia naujoms mintims apie save patį. 

Gyvenimas be valgymo

Pasninkavimo pagrindas yra tai, kad mūsų “sandėlyje” yra pakankamai atsargų, padedančių mums išlaikyti daugeliu atvejų ilgai, jeigu jos užkonservuotos ir nenaudojamos. Kraujuje, limfoje, kauluose, o ypač kaulų čiulpuose, riebaliniame audinyje, kepenyse ir kitose liaukose ir net kiekvienoje atskiroje mūsų organizmo ląstelėje yra baltymų, riebalų, cukraus, druskų ir vitaminų atsargų, kurios gali būti naudojamos tada, kai maisto yra mažai arba jis netinkamas.

Nei gyvuliai, nei žmogus negalėtų ilgai pasninkauti, jeigu neturėtų vidinių maisto rezervų nenumatytiems atvejams. Pasninkaujančiam organizmui žalos nebus tol, kol vidiniai maisto rezervai atitinka veikiančių audinių maisto poreikius. Net liesi individai savo audiniuose turi maisto atsargų, kurios leidžia jiems pasninkauti įvairiausią laiką.

Padedamos proceso (medikai jį vadina “AUTOLIZE”), kurį atlieka audinių enzimai, šios vidinės atsargos įgauna tokį pavidalą, kurį gali vartoti gyvi audiniai, į kuriuos jas atneša kraujas ir limfa. Glikogenas, arba gyvulinis krakmolas, esantis kepenyse, virsta cukrumi ir, kai reikia, paskirstomas audiniuose. Labai svarbu tai, kad ilgai pasninkaujant tokios ligos kaip beriberis (avitaminozė), pelagra, rachitas, skorbutas ir kitos “nepakankamumo ligos”, išgydomos, o tai rodo, kad organizmo rezervai gerai subalansuoti.

Pasninkavimas išgydo rachitą ir gerina kalcio apykaitą. Anemija sergančių ligonių raudonųjų kraujo kūnelių skaičius didėja pasninkaujant. Yra tekę pastebėti, kaip pasninkavimas padeda sergant pelagra. Biocheminis balansas pasninkaujant palaikomas ir gali net atsistatyti. Tai reikia žinoti, kitaip pasninkavimas būtų pripažintas žalingu.

Daugybė eksperimentų su gyvūnais parodė, kad protarpinis pasninkas, priešingai nei persivalgymas, ilgina gyvenimą ir gerina sveikatą. Kiti eksperimentai, kuriuose pirmenybė teikiama visiškam pasninkavimui, o ne ribotai mitybai, parodė, kad pasninkavimas ne tik ilginą gyvenimą, bet ir padeda organizmui gerokai atsistatyti ir atjaunėti.

Tūkstančių žmonių ir gyvūnų stebėjimai parodė, kad pasninkaujant kūno audiniai vartojami atvirkščiai proporcingai jų svarbai organizmui. Pavyzdžiui, pirmiausia vartojami riebalai. Maisto medžiagos imamos iš antraeilių audinių tokiems svarbesniems audiniams, kaip smegenys, nervai, širdis ir plaučiai, maitinti. Šis ypatingas organizmo sugebėjimas perskirstyti medžiagų apykaitą pasninkaujant yra aukščiausios klasės menas.

Visi organizmo audiniai gali būti vidinio maisto šaltinis ir vienaip ar kitaip vartojami reikiamoje jo dalyje. Bet audiniai eikvojami anaiptol ne be tvarkos. Priešingai, ne tokių svarbių organų medžiaga vartojama svarbesniems maitinti.

Duomenys apie žmones ir gyvūnus, norint išaiškinti audinių ir organų eikvojimo laipsnį ilgai pasninkaujant, gauti daugiausia ištyrus nuo bado mirusius organizmus. Badavimas (išsekimas) ir pasninkavimas (sublogimas), tai du visai skirtingi laipsniai. Pernelyg didelis svorio netekimas išsenkant daug didesnis negu protingai ilgai pasninkaujant. Normaliai pasninkaujant, nepastebima didelio svorio kritimo. Jeigu taip yra, tai jį reikia nutraukti.

Reikia skirti pasninkavimą ir badavimą. Pasninkavimas, tai susilaikymas nuo maisto tuo laiku, kai organizme yra pakankamai rezervų visiems svarbiems audiniams maitinti. Badavimas, tai susilaikymas nuo maisto po to, kai organizmo atsargos išeikvotos tiek, jog jau eikvojami svarbūs organai ir audiniai. Mes neliekame neįspėti, kai atsargos priena prie išsekimo. Alkis grįžta su tokia jėga, jog verčia pasninkaujantyjį ieškoti maisto, o normaliai pasninkaujant ypatingo reikalo valgyti nejaučiama. Šis pasninkavimo ir išsekimo skirtumas padės išsklaidyti klaidingą požiūrį, kad badavimas prasidedąs jau praleidus pirmą valgį.

Priešingai, liaudyje ir net specialistų sloksniuose vyravusiai nuomonei, svarbūs organizmo audiniai gyvena aktyvų gyvenimą be jokių irimo simptomų nuo pasninkavimo momento. Pasninkaujantis organizmas tikrai netenka svorio, bet tam tikrą laiką tai vyksta atsargų, o ne gyvų audinių sąskaita. Gamtoje būna daugybė pavyzdžių, kai pasninkaujantis organizmas toliau auga ir auga tiek visas organizmas, tiek atskiri jo organai, prarasti dėl traumų. Bandymai parodė, kad pasninkaujantys jaunikliai toliau auga. Jūrų žvaigždė pasninkaudama ataugina naują skrandį, naujas kojas, naujus spindulius. Pasninkaujantis salamandras, netekusi uodegos, ataugina naują. Šie faktai nepaneigiamai parodo, kad pasninkavimas anaiptol nepažeidžia konstrukcinių (katabolizmo) gyvybinių procesų ir jie vyksta toliau.

Efektyvumas, su kuriuo pasninkaujantis organizmas reguliuoja savo resursų vartojimą, yra vienas iš nuostabiausių gyvybės reiškinių.

Pasninkaujant net mažiausios svarbos organai neišsigimsta iki pat prasidedant badavimo fazei, nors jų medžiaga vartojama svarbesnių organų gyvybingumui palaikyti. Raumenų atrofija po pasninkavimo retai būna didesnė už jų atrofiją po ilgo neveiklumo laikotarpio, o raumenų ląstelės neišnyksta. Ląstelės sumažėja, iš jų pašalinami riebalai, bet patys raumenys išlieka sveiki, o jų stiprumas net padidėja.

Svorio numetimas pasninkaujant priklauso nuo organizmo audinių būklės ir rūšies, fizinio ir psichinio aktyvumo, temperatūros sąlygų. Dėl fizinio aktyvumo, emocinės įtampos, šalčio, audinių silpnumo svoris mažėja labiau. Riebalų eikvojama daugiau negu bet kurio kito audinio.

Alkis, apetito priešingybė

Daug kartų bandyta paaiškinti alkio jausmo atsiradimo mechanizmą, bet nė vienas bandymas nebuvo sėkmingas. Manau, kad bent aukštesnieji gyvūnai alkį, be abejo, jaučia per nervų sistemą, bet tai, geriausiu atveju, standartinis teiginys. Yra daug spėlionių, kas gi iš tikrųjų yra alkio jausmas. Čia turėtume praktiškiems tikslams skirti tikrą alkio jausmą nuo daugybės kitų jutimų, dažnai klaidingai laikomu alkiu.

Deja, labai daug alkio fiziologijos tyrinėtojų apsiribojo nagrinėdami trumpus susilaikymo nuo maisto laikotarpius, ne ilgesnius kaip keletas dienų, nepakankamus, kad būtų galima išaiškinti tikruosius organizmo maisto poreikius. Pažymėtina, kad patyrę fiziologai iki šiol daugeliu atvejų alkį aprašinėja vartodami terminą “patologija”.

Alkis, tai čiulpiantis jausmas pilvo srityje, galintis virsti tikru skausmu, tai nerimo, nevilties ir silpnumo jausmas, tokios sudedamosios populiaraus mito apie alkį dalys. Net galvos skausmas kartais klaidingai aiškinamas alkiu ir šią klaidą dažnai daro net patyrę specialistai.

O iš tikrųjų alkis, tai normalus, o ne nenatūralus jutimas ir visi normalūs jutimai yra malonūs. Visiškai neteisinga alkį, troškulį arba bet kurį natūralų norą laikyti liga arba nepatogumu. Normalus alkis rodo bendrą organizmo būseną, maisto poreikį ir sutelktas, jei taip būna, burnoje ir nosiaryklėje, kaip ir troškulio jausmas. Negali būti ir kalbos apie “alkio skausmus”, asocijuojamus su tikru alkiu, tik malonus jutimas burnoje, nosyje bei ryklėje ir burnos drėkinimas. Alkanas žmogus jaučia norą valgyti, o ne skausmą arba dirginimą.

Bet koks apetitas, pasireiškiantis liguistu dirginimu, skrandžio raižymu, skausmais, silpnumo jausmu ir kitais emocinio pobūdžio nepatogumais, labai skiriasi nuo tikro alkio, tačiau vidutinis žmogus, saistomas įpročio valgyti bet kuriuo dienos ir nakties metu, ypač retai leidžia sau tikrai išalkti ir todėl šiuos nesveikus jutimus kalidingai laiko dideliu noru valgyti. Kadangi valgant paprastai palengvėja negalavimo simptomai, žmogus įpranta įsitikinti, kad valgis ir yra tai, ko labiausiai reikia. Dažnai tai virsta “maistiniu girtuokliavimu”, kai žmogus valgo, norėdamas nuslopinti psichologines traumas lygiai taip pat, kaip ir girtuoklis geria, norėdamas paskandinti sielvartą.

Tikras alkis veikiau yra selektyvus negu neaiškus. Jis reikalauja tam tikro maisto, o neverčia godžiai ryti viską iš eilės. Antra vertus, jis nereikalauja rinktinių patiekalų, prie kurių linkęs apetitas ir patenkinamas paprastu maistu. Žmogus, priverstas valgyti, būdamas nealkanas, niekada tiksliai nežino, ko jis nori valgyti. Paprastai jis nori kokio nors jo skonio spenelius stimuliuojančio, egzotiško maisto.

Alkis yra ritmingas ir praneša apie save, kai atsiranda tikras noras valgyti. Jis niekada nebūna ilgas, tie žmonės, kurie yra “visada alkani”, iš tikrųjų turi patologinių simptomų. Ar aš noriu tuo pasakyti, kad dauguma žmonių nežino, kada jie tikrai yra alkani? Taip, noriu. Beveik nuo pat gimimo prasidėjęs valgymas tris kartus į dieną užduoda mūsų vadinamajai civilizacijai persisotinimo programą, dėl kurios vidutinis žmogus niekada nepatiria tikro alkio.

Kadangi alkis yra maisto poreikio rodiklis, galima manyti, kad neišalkus nereikia valgyti. Arba maisto reikmės nėra, arba organizmas negali jo pasisavinti. Nealkanam nėra jokios natūralios arba normalios priežasties valgyti. Esama pakankamo pagrindo manyti, kad virškinimo sistema geriausiai virškina ir pasisavina maistą, kai žmogus jaučia tikrą alkį ir, kai be alkio virškinimas lėtėja arba net sustoja. Mes taip kultivuojame valgyti pagal valandas, jog dažnai užsispyrę ignoruojame net stiprų pasišlykštėjimą maistu. Ar mes alkani ar ne, mes vis tiek valgome iš inercijos, kad neatsiliktume nuo visuomenės, todėl, kad mums daugiau nėra ką daryti arba todėl, kad valgis, kaip mums atrodo, palengvina kuriuos nors mūsų nerimus.

Pagrindinė mitybos taisyklė, kurios visada reikia laikytis, skamba taip: “Niekada neprikimškite skrandžio per prievartą nei būdami sveiki, nei sirgdami, jeigu tik nėra aiškaus maisto poreikio, išreikšto tikru alkiu”.

Suaugusiems žmonėms alkoholis, tabakas, kava, ilgas seksualinis epizodas, stiprios emocijos ir atsipalaidavimas yra tai, dėl ko prarandamas normalus noras valgyti. Skausmas, karštis ir uždegimas taip pat atima iš žmogaus norą valgyti, sukelia nemalonų jutimą pilve. Geriausias būdas tokioje situacijoje, susilaikyti nuo maisto tol, kol sugrįš alkio jausmas, kol kvėpavimas pasidarys gaivus, liežuvis švarus ir atsiras didelis noras valgyti. Valgyti reikia esant ramiai ir santūriai būsenai.

Alkio nejaučiama dėl tos paprastos priežasties, kad sergantis ūminėmis ligomis organizmas neturi energijos ir jėgų virškinti, nes ji eikvojama organizmui gydytis. Tada pasninkavimas padeda perskirstyti energiją, kurios reikia organizmui greičiau pasveikti. Sveikti padeda ne tik nervų energija, bet taip pat ir kraujas, siunčiamas į ligos pažeistus ir papildomos kraujotakos reikalaujančius organus šioje situacijoje. Virškinimas stabdomas esant tokioms didelėms pastangoms, kaip, pavyzdžiui, fizinė įtampa bėgant.

Nepaisant to, tokiais atvejais dažnai valgoma, nes tai paskiria medikas, tvirtinantis, kad mes turime valgyti, norėdami palaikyti jėgas. Dėl to valgis kartais išvemiamas arba paleidžia vidurius. O jeigu organizmui nepavyksta su maistu susidoroti tokiais būdais, tai jis sunkumu nusėda virškinimo trakte ir papildomai nuodija organizmą.

Keturios priežastys pasninkauti

Pasninkauti yra daug įvairių priežasčių: nuo sveikatos gerinimo ir svorio reguliavimo iki religinių koncepcijų ir apeigų, nors pastaruoju atveju pasninkaujama paprastai labai trumpai, ne ilgiau kaip parą ir tai vargu ar laikytina rimta priemone.

Numesti svorio, labai viliojantis dalykas, bet ar tai turi būti vienintelis tikslas?

Antra priežastis, tai, ką vadiname fiziologine kompensacija, kai ima veikti subtilus automatinis gamtos balansas. Gamta, iš vienos pusės eikvodama, iš kitos pusės turi kaupti. Šis laiko patikrintas faktas galioja visoms gyvybės apraiškoms, įskaitant ir žmogaus. Jeigu į vonią teka vanduo ir kažkas dar atsuko čiaupą virtuvėje, tai vandens tekėjimo greitis vamzdyje tuoj pat sumažės. O, kai čiaupas virtuvėje bus užsuktas, vandens tekėjimo į vonią greitis iš karto padidės.

Panašus reiškinys yra ir organizmo gyvybinėje veikloje. Jeigu reikia virškinti maistą, tai daug kraujo turi pritekėti į virškinimo organus ir mes daromės suglebę, mus net ima miegas. O jeigu mes prisiverčiame dar ir dirbti kokį nors sunkų darbą, tai virškinimas praktiškai sustoja.

Pasninkavimas išsaugo jėgas, paprastai naudojamas virškinimo sistemos darbui ir nukreipia jas kitiems tikslams. Energija, sutaupyta vienoje srityje, gali būti panaudota kitoje srityje.

Trečia priežastis, garantuoti virškinimo, nervų ir kitų sistemų fiziologinį poilsį. Paprastai sakant, kuo žmogus daugiau suvalgo maisto, tuo didesnį darbą turi nudirbti minėtoms sistemoms priklausantys organai. Jeigu smarkiai sumažinamas suvalgomo maisto kiekis, šie organai daugiau ilsisi. O jeigu visai nevalgytume, jie galėtų visiškai ilsėtis. Nesunku suprasti, kad nevalgant visa virškinimo sistema, kepenys ir kasa ilsisi. Širdis ir arterijos jaučia apkrovimo sumažėjimą ir veikia lengviau. Organizmo liaukos, kitokios negu išskiriančios virškinimui reikalingas sultis, taip pat gali sumažinti savo sekrecinį aktyvumą. Sulėtėja kvėpavimas ir sumažėja krūvis nervų sistemai. O visa tai reiškia poilsį.

Yra teorija, teigianti, kad pasninkaujančio žmogaus medžiagų apykaita ir mažas aktyvumas esą panašūs į gyvūno miegą. Ji sako, kad tik žmogaus embrioninio vystymosi laikotarpiu virškinimo trakto ir raumenų neveiklumas būna didesnis negu pasninkaujant. Ši teorija daug kuo teisinga. Reikia pasakyti, kad pasninkaujantis žmogus nemiega kaip gyvūnas žiemą ir ne toks pasyvus kaip žmogaus embrionas. Iš tikrųjų pasninkaujančio žmogaus smegenys ir raumenys, jeigu jis neatsigulė į lovą, neatpalaidavo savo kūno ir nenuramino proto, gali būti labai aktyvūs. Tačiau kuo pasninkaujančio pasyvumas artėja prie žmogaus gemalo pasyvumo, tuo greičiau ateis pagerėjimas. Ląstelių struktūrų atjaunėjimas yra proporcingas pasninkaujančio pasyvumo laipsniui.

Ketvirta, pati svarbiausia priežastis, organizmo valymas.
Niekas, kas žinoma žmogui, negali susilyginti su pasninkavimu kaip priemone šlakams intensyviai valyti iš kraujo ir audinių. Atsisakius nuo maisto, praeina visai nedaug laiko kai šalinimo organai pasidaro aktyvesni ir prasideda tikrasis fiziologinis valymas.

Pasninkaujant šalinami sujungtieji arba tiksliau, nusėdę šlakai, valomos visos žmogaus sistemos. Susilpnėja įtampa, kūnas ilsisi. Gyvybiniuose jutimuose žmogus tampa “pakeistas”. Iš viso per kelias dienas iš kraujo ir limfos galima išvalyti nuodingus šlakus, bet pasninkavimas eina giliau, šalinami nuodai, susikaupę kituose audiniuose.

Pasninkavimo sukeltas maisto trūkumas priverčia organizmą sunaikinti (vykstant AUTOLIZĖS procesui) visus nereikalingus audinius, maisto medžiagų atsargas ir panaudoti jas funkcionuojantiems kūno organams palaikyti. Vykstant šiam procesui nusėdę toksinai išskiriami į kraujotakos sistemą, nugabenami į šalinimo organus ir šie juos išmeta.

Viskas, ko kūnas negali panaudoti maistui, turi būti pašalinta, vadinasi, šalinimo procesas turi vykti nuolat, kaip ir mityba.

Dieną ir naktį, miegant ir nemiegant, nuo gimimo iki pat mirties vyksta šlakų ir toksinų šalinimo iš organizmo procesas niekada nenutrūkdamas. Abu procesus, mitybos ir šalinimo, daugiausiai atlieka skirtingi organai, nors ir yra tam tikras jų funkcijų derinimas. Organizmo vidinės jėgos nuolat skirstomos tarp virškinimo ir šalinimo, pasisavinimo (asimiliacijos) ir šalinimo (disimiliacijos), tačiau kartais vienas procesas būna stipresnis už kitą. Tam tikromis sąlygomis šalinimas organizmui yra daug svarbesnis, o pasisavinimas būna minimalus.

Yra teorija, sakanti, kad šalinimas nutrūksta pavalgius. Ji remiasi tuo, kad organizmas negali kartu ir pasisavinti ir šalinti. Nors šioje teorijoje yra dalis tiesos, ji nevisiškai teisinga. Šalinimas turi būti tęsiamas ir tada, kai maistas virškinamas, kitaip ims kauptis šlakai, kurie gali būti autointoksikacijos priežastis. Saugiau pristabdyti virškinimą trumpą laiką negu nutraukti šalinimo procesą, nors visiškai sustabdyti virškinimą taip pat būtų pražūtinga. Tik labai siaura prasme galima sakyti, kad “pasisavinimas stabdo šalinimą”.

Be kitų, yra ir tokia teorija, kuri teigia, kad pasninkaujant šlakai iš organizmo intensyviai šalinami tik dėl organizmo pastangų aprūpinti maistu funkcionuojančius jo audinius. Pagrindinė tos teorijos mintis yra tai, kad, kai organizmas atsikrato antraeilių audinių, panaudodamas juos kaip maistą svarbiausiems audiniams, pirmuosiuose susikaupę toksinai nunešami į kraują ir limfą ir per šalinimo organus išmetami iš organizmo. Maisto medžiagų paieškos yra pagrindinis tikslas, o toksinų išskyrimas yra šalutinis efektas stengiantis surasti maisto.

Manau, kad šioje koncepcijoje yra daugiau tiesos. Šlakai ir toksinai kaupiasi audiniuose, daugiausia riebaliniuose ir jungiamuosiuose, ir, kai tik šie audiniai likviduojami, toksinai išskiriami. Matyt, šis mechanizmas yra šalinimo laipsniško didėjimo pagrindas, nes toksinai, kuriuos kraujas ir limfa išnešioja pasninkavimo pradžioje, šalinami iš organizmo nuolat didėjant išskyrimo greičiui.

Vis dėlto, ar protinga tvirtinti, kad tokia svarbi gyvybinė funkcija, kaip šalinimas, yra antraeilė palyginti su kitomis organizmo funkcijomis? Vargu. Energija daugiau ar mažiau nuolat skirstoma tarp visų procesų. Kadangi pasninkaujant virškinimui reikia mažiau energijos sąnaudų, organizmas gauna galimybę sukaupti savo jėgas kitiems tikslams, tokiems kaip šalinimas ir surinkimas.

Tai kas vyksta, aiškinama teisingai, įrodo du faktai: pirma, kad, ilsintis ir nepasninkaujant, šalinimas stiprėja, net jeigu ir ne tiek, antra, sumažinus maisto kiekį, šalinimas stiprėja. Paaiškėja, kad, bet kaip sumažinus organizmo darbą, galima padidinti šalinimo procesą. Šalinimas gerokai padidėja dar iki tol, kai atsiranda reikalas naudoti atsargas. Tai ypač pastebima iš to, kad intensyviau veikia inkstai, kurių funkcija iki tol buvo išspausta, kaip dažnai tai būna sergant širdies ligomis. Tada šalinimo intensyvėjimas net pralenkia širdies veiklos pastangas. Ankstyvoje pasninkavimo stadijoje, lygiai taip pat kaip ir baigiamojoje stadijoje šalinimo didėjimas gerokai viršija visas kiekio proporcijas sunaikintų audinių atžvilgiu.

Jėgos įgijimas

Įprastinis jutimas, kuris buvo pastebėtas daugelio pacientų, rodo, kad daugybė ligonių pasninkaudami, užuot netekę jėgos, ją įgyja. Tie ligoniai, kurie buvo nusilpę nuo daugybės “maistingų dietų”, dažnai pajausdavo jėgų antpludį, kai tik pradėdavo pasninkauti. Gali atrodyti paradoksiška, bet silpniausias ligonis dažnai didžiausią naudą gauna pasninkaudamas. Silpnumas dažniausiai būna ne dėl maisto trūkumo, o dėl organizmo apnuodijimo.

Populiari idėja tvirtina: kai silpna, reikia pasistiprinti. Pacientams sakoma, jog jie “labai silpni, kad galėtų pasninkauti”. Net, kai ligonis toliau silpnėja, nors jis ir “gausiai valgo gerą maistą”, vis tiek manoma, kad jam ir toliau reikia valgyti norint sustiprinti sveikatą. Didesnės klaidos neįmanoma įsivaizduoti! Jeigu ligonis toks silpnas, jog jis negali pasiversti lovoje dėl didelio skausmo ir temperatūros, jis neturi jėgų ir maistui virškinti. Ir maitinimas neturės jokios įtakos jam pasveikti. Jeigu jis numirs, tai priverstinis maitinimas kritišku momentu bus tiesioginė jo mirties priežastis. Ar jis pasveiks, jeigu pasninkaus? Ne visada. Bet jis turės daugiau šansų pasveikti negu tuo atveju, jeigu jis valgytų.

Labai populiari mintis, kad žmogaus sveikata visiškai ir absoliučiai priklausanti nuo to, kad į organizmą maistas patenka kas kelios valandos ir žmogus numirs iš silpnumo, jeigu praleis keletą valgymų. Mes, sveiki ir ligoniai, laukiame maisto tris ir daugiau kartų per dieną. Esame pasirengę būti kurti, akli ir nebyliai bet kuriam sutrikimo signalui, nepaisydami jokių signalų. Jeigu nenorime valgyti, vis tiek valgome. Jeigu atsirado pasišlykštėjimas maistu, valgome. Jeigu pykina, valgome. Jeigu blogai virškina arba virškinimas laikinai sustojo, vis tiek valgome. Tokia visuotinė klaidinga nuomonė.

Kaip dažnai mes skaitome apie kurį nors įžymų žmogų: “Ligonis dabar gali valgyti”, o paskui kitame pranešime, apie jo sveikatos pablogėjimą. Tai toks įprastas atvejis, jog sunku suprasti, kodėl tučtuojau nebuvo surastas ryšys tarp ligonio maitinimo ir vėlesnio jo sveikatos pablogėjimo. Vienas įsidėmėtinas pavyzdys iš praeities, atsitikimas su pasaulinio garso aktoriumi Džosefu Džefersonu per paskutinę jo ligą. Daktaras Čarlzas E. Peidžas padarė tokius išrašus iš paskelbtų biuletenių apie jo ligą: “Balandžio 16 d.: nevalgė. Balandžio 20 d. ligoniui geriau. Balandžio 20 d.: valgo. Balandžio 21 d.: pablogėjo, kliedi”. Misteris Džefersonas sirgo plaučių uždegimu, liga, kuria sergant ypač svarbu nevalgyti. Ir dar prieš kelis mėnesius iki plaučių uždegimo jam prasidėjo gastritas. Iš pradžių jo liga buvo aprašyta kaip “nevirškinimo priepuolis pažeidus nustatytą dietą svečiuose pas draugą”. Sirgdamas pneumonija, jis nenorėjo valgyti, jis negalėjo virškinti ir pasisavinti maisto, bet jis buvo maitinamas nepaisant šių aplinkybių. Toliau buvo priverstinis maitinimas, alkoholis ir širdies stimuliatoriai. Po jo mirties buvo išaiškinta, kad “jo amžius buvo prieš jį”.

Tūkstančiai žmonių, maitindamiesi tokiomis aplinkybėmis, pirma laiko miršta. Pasaulis dar tiki, kad žmogus turi valgyti, norėdamas būti sveikas. Mums sunku sužinoti ką nors apie tokius nutikimus, nors jie vyksta kasdien. Tokiais atvejais, susilaikant nuo maisto, ne tik sumažėja skausmas, bet ir leidžiama pailsėti širdžiai ir palengvinamas inkstų darbas. Duodant digitalio širdžiai sustiprinti ir morfino skausmams mažinti bei sudarant nepatogumų, atsirandančių dėl nereikalingo maitinimo, užuot praleidus valgymą, ligonį galima nužudyti. Ligonis sveiksta, kai jis nevalgo ir vėl suserga, jeigu prieš laiką pradeda valgyti. Šie apibūdinti rezultatai įtikinamai rodo maisto žalą sergantiems ūminėmis ligomis.

Pasninkavimas sutrauko ligos grandines.

Tai beveik visuotinė taisyklė, kad žmogus, labai kenčiantis didelius skausmus, po pasninkavimo jaučia, kad grįžta jėgos, nes ligos simptomai laipsniškai nyksta, o tuo momentu, kai ateina tikras noras valgyti, jo jėgos tikrai būna stebinančios. Neretai mes matome ligonį, kuris, nors ir reguliariai valgo, bet taip nusilpsta, jog negali išlipti iš lovos, o kai tik pradeda pasninkauti, pajunta jėgų antplūdį, todėl, baigiantis savaitės arba dešimties dienų pasninkavimui, jis gali keltis ir vaikščioti. Yra buvę tokių silpnų ligonių, jog jie vos šliaužė laiptais, kol valgė ir tie patys ligoniai lengvai užbėgdavo laiptais į viršų, praėjus kelioms dienoms po pasninkavimo.

Ar pasninkavimas gali nužudyti?

Jeigu bandytume aspvarstyti kiekvieną neteisingą visuomeninės nuomonės akimis pasninkavimo sąvoką, tai reikėtų parašyti atskirą knygą. Bet kai kurias klaidingas sąvokas yra būtina išnagrinėti ir išsiaiškinti. Svarbiausia iš jų, juokingas tvirtinimas, kad nuo pasninkavimo mirštama.

Tegul skaitytojui bus aiškus pagrindinis teiginys: pasninkavimas, tai ne BADAVIMAS. Norint badauti, reikia susilaikyti nuo maisto ilgiau už tą laikotarpį, kai pasninkavimas turi būti baigtas, kai individas pasiekia tą momentą, po kurio silpnumas pradeda labai viršyti jėgas arba atsiranda tokios būsenos požymių. Kadangi pasninkauti reikia patyrusio specialisto stebėti, medikas duoda nurodymą nutraukti pasninkavimą gerokai ankščiau nei jis gali pereiti į išsekimą.

Ar galima numirti nuo badavimo, jei nuo maisto susilaikoma ir toliau? Taip, galima ir tai įvyksta kai kuriais atvejais, kai tyčia ignoruojamas sveikas protas.

Pasninkavimas, kaip buvo ankščiau minėta, neturi baigtis mirtimi. Mirti nuo maisto trūkumo galima tik visiškai išsekus visiems organizmo maisto rezervams. Tai neįvyksta nedelsiant, nes dar įmanoma gyvybiškai svarbių organų funkcijas palaikyti ne tokių svarbių organų sąskaita.

Bet mirti galima dėl užleistos ligos, širdies ligų, lėtinio nefrito arba kurių nors kitų ligų pasninkaujant. Tada neteisinga pasninkavimą laikyti mirties priežastimi. Tokie ligoniai miršta ir nepasninkaudami ir, be abejo, valgydami jie mirs greičiau negu pasninkaudami.

Be abejonės, pasninkaujant būna ir nesėkmių. Dažniausiai tai pasakytina apie užleistus atvejus, kai pasninkavimo griebtasi kaip paskutinės galimybės. Negalima teigti, kad pasninkavimas, nepaisant sąlygų ir ligos stadijos, kiekvienam suaugusiam ir vaikui gali sugrąžinti sveikatą.

Ribas “nubrėžia” pats organizmas. Pasninkavimas, tai ne vaistai. Badavimas, savaiminis biologinis procesas. Ir išgyjama, jeigu organizmas tai sugeba, pasninkauja jis ar puotauja. Jeigu atvejis beviltiškas, t. y. organizmas jau priėjo iki negrįžtamų stadijų ir nepasiduoda gydymui, kaip paskutinės priemonės pacientas griebiasi pasninkavimo.

Pavojus dažniausiai ateina ne tuomet, kai pacientas išsekęs, bet tada, kai jis iki mirties permaitintas. Kai liga mirtina ir nėra vilties pasveikti, man atrodo, žiauru yra versti ligonį persivalgyti, nes tai tik didina mirties kančias.

Taip kaip nepatyręs plaukikas nusiteikęs įveikti ilgą atstumą ieškos šios srities ekspertų norėdamas gauti patarimų ir įgyti žinių, lygiai taip pat turi pasisemti žinių ir patarimų asmuo, ruošdamasis pasninkauti ilgesnį laikotarpį.

Autorius Artūras Bartašius

Straipsnis pildomas.

This image has an empty alt attribute; its file name is pasninkas.jpeg





Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s