Sveikesnė mityba: Maisto produktų suderinamumas

Virškinimas prasideda burnoje

Bandyti išsigydyti ligą nepašalinus priežasties, tai tas pats, kaip bandyti išsiblaivyti vartojant alkoholį.

Informacija paruošta pagal Herbertą Šeltoną

ĮŽANGA

Manęs prašė bent kelios dešimtys asmenų, kad paruoščiau straipsnį apie maisto suderinamumą, nes šios informacijos lietuvių kalba nėra daug, o dietologai šios informacijos neturi.

Vis daugiau žmonių ima suprasti, kaip svarbu yra teisingai derinti maisto produktus. Tikiuosi, kad šis trumpas straipsnis patenkins minėtu klausimu nelabai išprususio eilinio skaitytojo poreikius.

Daug kam šį informacija pasirodys visiškai nauja, nors jau ji yra žinoma bene šimtą metų.

Apie maisto suderinamumo svarbą mūsų sveikatai suprasite tik atidžiai perskaitę šį straipsnį.

Kadangi straipsnis skiriamas eiliniam skaitytojui, o ne augaline mityba besimaitinantiems, tai joje pateikta informacija sudaro tiek vegetarui, tiek ir ne vegetarui. Taip buvo pasielgta ne dėl kompromiso ir jokiu būdu neagituojant atsižadėti vegetariško maisto, bet siekiant patenkinti visų skaitytojų poreikius.

Daugiau nei 31 metai, kuriuos Dr. Herbertas Šeltonas paskyrė mitybos klausimams, stebėdamas jaunus ir senus, sveikus ir ligotus, vyrus ir moteris, turtingus ir beturčius, išsilavinusius ir neraštingus, iš jų 25 metai, pašventė nuobodžiai praktikai, o likęs laikas praleistas įstaigose duoda jam teisę šiuo klausimu pareikšti autoritetingą požiūrį. Daugiau, nei 40 metų domėjosi įvairiais mitybos klausimais. Padėjo tūkstančiams žmonių, skyrė jiems reikalingą mitybos režimą. Tegu pats skaitytojas nusprendžia ar ilgalaikis patyrimas duoda jam teisę išsakyti daugiau pagrindo, nei toks patyrimas, įgytas ligonius nuodijant maistu. Mažai medikų studijuoja mitybos mokslą, dar mažiau taiko jį “rūpindamiesi” savo ligoniais. Paprastai jie sako: „valgykite viską, kas jums patinka”.

Šiame straipsnyje nebandoma tvirtinti, kad kokia nors mitybos programa arba kokia tai maisto produktų derinimo programa turėtų pagydyti ligonį. Šeltonas nemano, kad galima būtų tokiu būdu įveikti ligą. Jis tvirtina ir pasiruošęs įrodyti, kad visais negalavimų atvejais, kai organiniai pakitimai nėra per daug dideli, pašalinus priežastį, gyvybinės jėgos ir gyvybiniai procesai, veikdami išvien su gyvybę palaikančiomis medžiagomis, padeda atstatyti pašlijusią sveikatą. Maistas tėra viena iš normalių gyvybę palaikančių medžiagų.

Blaiviai protaujantis skaitytojas turėtų suprasti, kad higieniškos priemonės yra vienintelis pagrįstai vartojamas ir radikaliai veikiantis maistas, kurį kas nors kada nors yra skyręs ligoniui bet kuriame pasaulio taške.

Gyvūnai minta labai paprastai ir pasitenkina nedideliu maisto produktų derinių skaičiumi. Pastebėsime, kad grobuonys nevartoja angliavandenių su baltymais. Jie nevartoja rūgščių su baltymais. Besiganąs miške elnias ėda labai neįvairų maistą. Voveraitė, graužianti riešutus, minta tik riešutais ir niekuo daugiau. Pastebėta, kad paukščiai vienu dienos metu lesa vabzdžius, kitu – grūdus. Natūraliose sąlygose nė vienas gyvūnas neturi tokio didelio maisto produktų pasirinkimo, kokį turi civilizuotas žmogus. Pirmykštis žmogus vieno davinio metu nevalgė tokios gausybės maisto produktų. Valgė paprastai – kaip gyvūnai.

Mes negauname naudos iš maisto, kuris nėra suvirškinamas. Valgyti tam, kad virškinamajame trakte gadintume maistą, yra mažų mažiausiai maisto švaistymas. Dar blogiau, gendantis maistas išskiria nuodingas medžiagas, kurios žaloja organizmą. Dėl to tinkamas maisto produktų derinimas ne tik užtikrina geresnį maisto virškinimą, bet taip pat apsaugo nuo maisto apsinuodijimo.

Jeigu žmonės, turintys alergiją maistui, išmoktų teisingai derinti valgomus maisto produktus, daugumoje atvejų minėtoji alergija visiškai išnyktų. Tokie žmonės kenčia ne nuo alergijos, bet dėl to, kad jų organizmas neįsisavina maisto. Alergija – tai terminas, taikomas baltyminiam apsinuodijimui. Neįsisavindamas maisto, organizmas apsinuodija juo, kadangi maistas pūna. Tai yra viena iš baltyminio apsinuodijimo formų. Nenormalus virškinimas (pūvimas) cirkuliuojančiam kraujui perduoda ne maistines medžiagas, bet nuodus. Pilnai įsisavinti baltymai nėra nuodingos medžiagos.

Liaukos išskiriančios virškinamuosius enzimus

Tinkamas virškinimas į kraujotaką pristato ne nuodus, bet maistines medžiagas. Į kraujotaką iš virškinamojo trakto turėtų patekti vanduo, amino rūgštys, riebalų rūgštys, monosacharidai, mineralai ir vitaminai. Tikrai ne alkoholis, acto rūgštis, ptomainai, vandenilio sulfidas ir t. t.

Maisto produktų klasifikavimas

Maistas – tai tokia medžiaga, kuri organizme virsta jo ląstelių ir skysčių dalimi. Visas netinkamas maistas, pavyzdžiui vaistai, yra nuodai. Jeigu norime, kad suvalgyta medžiaga butų tikras maistas, joje neturi būti nenaudingų arba kenksmingų ingredientų. Pavyzdžiui, tabakas yra sudarytas iš baltymų, angliavandenių, mineralinių druskų, vitaminų ir vandens. Lyg ir galėtų būti maistas. Vienok be šių medžiagų jame yra labai daug nuodų. Vienas jų, labiausiai virulentinis, mokslui yra žinomas. Todėl tabakas nėra maistas.

Maisto produktai, kuriuos gauname iš sodo, daržo arba maisto produktų parduotuvių, yra sudaryti iš vandens ir keleto organinių junginių, būtent baltymų, angliavandenių (cukraus, krakmolo, pentozių), riebalų (aliejaus), mineralinių druskų ir vitaminų. Daugiau ar mažiau juose yra netinkamos vartojimui arba sunkiai virškinamos medžiagos – atmatos.

Maisto produktai, kuriuos gauname iš sodo, daržo arba perkame maisto produktų parduotuvėje, yra žaliava mityboje.

Jie yra labai įvairūs, patogumo dėlei klasifikuojami pagal savo sudėtį ir kilmę. Kad skaitytojui būtų lengviau derinti įvairius maisto produktus, pateiksime tokią maisto produktų klasifikaciją:

Baltymai

Baltyminis maistas – tai tas, kurio sudėtyje yra aukštas baltymų procentas. Štai svarbiausi produktai:

  • Dauguma riešutų.
  • Visi javai.
  • Sausos pupos ir sausi žirniai.
  • Sojos pupelės.
  • Visa mėsa, išskyrus riebalus.
  • Sūris.
  • Avokadai.
  • Pienas.

Kai baltymai yra išskaidomi enzimų į amino rūgštis, jie tampa maistinėmis medžiagomis. Kai baltymai pūna (fermentuojasi), jie išskaidomi į įvairius ptomainus (Ptomainai – Dgs. (gr. ptoma – lavonas, maita; sk. ptomajinai) – chem. labai nuodingi azoto junginiai, susidarantys pūvant baltymams, pvz., mėsai) ir leukomainus. Šios medžiagos ne tik nenaudingos, jos žalingos.

Baltymai

Riebalai

  • Aliejai.
  • Sviestas.
  • Grietinėlė.
  • Dauguma riešutų.
  • Avokadai.
  • Riebi mėsa.
  • Taukai.
This image has an empty alt attribute; its file name is o-sunflower-oil-lard-5702730575396803374646.jpg

Angliavandeniai yra krakmolai ir cukrūs. Padalinau į 4 pogrupius:

Krakmolai (1)

  • Visi javainiai.
  • Sausos pupelės (išskyrus sojos pupeles) ir žirniai.
  • Bulvės.
  • Moliūgai.
  • Jeruzalės artišokai.

Mažai krakmolingi (2)

  • Kalafijorai.
  • Burokai.
  • Morkos.
  • Rutabaga.

Sirupai ir cukrūs (3)

  • Rudasis cukrus.
  • Baltasis cukrus.
  • Pieno cukrus.
  • Klevo sirupas.
  • Cukranendrių sirupas.
  • Medus.

Saldieji vaisiai (4)

  • Bananai.
  • Datulės.
  • Figos.
  • Razinos.
  • Tompsono ir Muskato vynuogės.
  • Slyvos.
  • Saulėje džiovintos kriaušės.
  • Persimonai.

Kai krakmolai ir angliavandeniai yra suvirškinami į paprastuosius cukrus (monosacharidus), jie yra maistinės medžiagos organizmui. Bet, kai krakmolai ir cukrūs pereina fermentaciją, jie yra išskaidomi į anglies dvideginį, acto rūgštį, alkoholį ir vandenį. Tik vanduo yra naudingas elementas, kuris lieka po fermentacijos. Visa kita – nuodai.

Krakmolai ir cukrūs

Rugštieji vaisiai

Dauguma valgomų rūgščių, yra rūgštieji vaisiai:

  • Apelsinas.
  • Greipfrutai.
  • Ananasas.
  • Granatas.
  • Pomidoras.
  • Citrina ir laimas.
  • Rugštus obuolys.
  • Rūgšti vynuogė.
  • Rūgšti kriaušė.
  • Rūgšti slyva.

Pusiau rugštieji vaisiai

  • Šviežia figa.
  • Kriaušė.
  • Saldi vyšnia.
  • Papaja.
  • Saldusis persikas.
  • Saldus obuolys.
  • Abrikosas.
  • Saldi slyva.
  • Agrastas.
  • Mango.

Virškinamasis traktas

Maisto virškinimas

Sukramtyti ir nuryti maisto produktai sudaro maistinę žaliavą. Jos neperdirbęs organizmas nesugeba paimti baltymų, angliavandenių, riebalų. Iš pradžių jis turi žaliavą suskaidyti, išvalyti, titruoti (atlikti su ja visą eilę operacijų), kitaip sakant ją suvirškinti. Nors virškinimo procesas iš dalies yra mechaniškas, kadangi maistas sukramtomas, nuryjamas ir suplakamas skrandyje, bet virškinimo fiziologiją iš pagrindų sudaro cheminiai maisto, perėjusio visą skrandžio-žarnyno traktą, pakitimai. Mums nėra reikalo skirti daug dėmesio maisto virškinimui žarnyne, todėl giliau panagrinėsime virškinimo procesus burnoje ir skrandyje.

Maisto išskaidymas (virškinimas) yra įtakojamas grupės enzimų, apie kuriuos labai išsamiai aprašiau savo ankstesniuose straipsniuose. Šiame straipsnyje enzimus paminėsiu trumpai. Kadangi sąlygos, kuriose šie enzimai yra pajėgūs veikti, yra labai griežtai apibrėžtos, dėl to atkreipsime dėmesį į paprastas taisykles derinant maisto produktus, kurie buvo kruopščiai išnagrinėti remiantis virškinimo chemija.

Trumpam aptarkime enzimų esmę, kol persikelsime prie burnoje ir skrandyje dalyvaujančių enzimų. Enzimus būtų galima apibūdinti kaip fiziologinius katalizatorius.

Augalai ir gyvūnai gamina enzimus, kurie nėra atsparūs karščiui. Tie, kurie mus domina yra – virškinamieji enzimai. Jie skaido kompleksines maistines medžiagas į paprastesnius junginius, kurie yra priimtini, kad patektų į kraujotaką ir, kurie gali būti panaudoti ląstelėse, naujų ląstelės medžiagų produkcijai.

Kadangi enzimų veiksmas skaidant maisto produktus yra labai panašus į fermentaciją, dėl to ankščiau jie buvo vadinami fermentais. Vis dėlto, fermentacija yra įvykdoma organizuotų fermentų-bakterijų. Fermentacijos produktai nėra identiški enzimų išskaidytiems maisto produktams. Ir fermentacijos produktai nėra maistinės medžiagos, greičiau jie yra žalingi mums. Puvimas, taip pat bakterijų veikimo rezultatas, kuris sukuria nuodus, o ne maistines medžiagas.

Kiekvienas enzimas atlieka specifinį veiksmą. Jis veikia tik vienos rūšies maistinę medžiagą. Enzimai, kurie skaido (virškina) angliavandenius, nėra pajėgūs skaidyti baltymų. Jie yra specifiškesni nei gali atrodyti iš pradžių. Kaip pavyzdžiui virškinant artimai susijusias medžiagas, tokias kaip disacharidai (paprastieji angliavandeniai), enzimas, kuris veikia maltozę nėra pajėgus paveikti laktozės. Kiekviena cukraus rūšis yra skaidoma atskiro enzimo.

Enzimų veikimo specifiškumas yra labai svarbus, kadangi egzistuoja skirtingi maisto virškinimo (skaidymo) lygiai, kuriose veikia skirtingi enzimai. Įvairūs enzimai gali atlikti savo darbą tik tuo atveju, jei ankstesni enzimai atliko savo darbą tinkamai. Kaip pavyzdžiui enzimas pepsinas, jei jis nekonvertavo baltymų į peptonus (peptidų ir laisvų amino rūgščių mišinys), tuomet enzimai, kurie konvertuoja peptonus į amino rūgštis, negebės veikti baltymų.

Spyna ir raktas / enzimas ir substratas

Medžiaga, kurią veikia enzimas vadinama substratu. Taigi, krakmolas yra enzimo ptialino substratas. Kaip sako fiziologas Emilis Fišeris, kiekvienai spynai yra atskiras raktas. Enzimas yra spyna, o substratas yra raktas ir jei raktas netinka spynai, tuomet reakcija yra negalima. Fišeris, kuris buvo žymus fiziologas, pastebėjo, kad įvairių enzimų specifiškumas yra susijęs su veikiančių medžiagų struktūra. Kiekvienas enzimas yra pritaikytas atitinkamai medžiagos struktūrai.

Virškinimas prasideda burnoje. Kramtant visas maistas yra susmulkinamas į mažeses daleles ir jis visas yra padengiamas seilėmis. Tiktai krakmolas yra pradedamas virškinti burnoje. Seilės burnoje paprastai yra šarminis skystis, kurio sudėtyje yra enzimas ptialinas, kuris veikia krakmolą išskaidydamas į maltozę (paprastasis cukrus), kuris vėliau yra skaidomas žarnyne enzimo maltazės ir galutinai paverčiamas cukrumi dekstroze. Enzimo ptialino poveikis krakmolui yra parengiamasis, kadangi enzimas maltazė negali paveikti krakmolo.

Ptialinas yra sunaikinamas netgi silpno rūgštingumo ir taip pat stipraus šarmo. Jis gali veikti tiktai šarminėje terpėje ir ji neturi būti stipriai šarminė. Būtent šis enzimo ribotumas yra svarbus, kokiu būdu sumaišome krakmolus, nes jei jie maišomi su maistu, kuriame yra rūgščių arba kurie išskiria rūgštį skrandyje, ptialinas nustoja veikti.

Skrandžio sultys kinta nuo beveik neutralaus rūgštingumo iki stipraus rūgštingumo, priklausomai koks maistas buvo suvalgytas. Jame išsiskiria trys enzimai: pepsinas, kuris veikia baltymus. Enzimas lipazė, kuri silpnai veikia riebalus. Ir enzimas renenas, kuris sutirština pieną.

Mes susikoncentruosime ties pepsinu. Enzimas pepsinas sugeba pradėti virškinti visų rūšių baltymus. Tai yra svarbu, kadangi atrodo jog tai vienintelis enzimas, kuris turi tokį gebėjimą. Skirtingi baltymų skaidymo enzimai veikia skirtingus baltymų virškinimo etapus. Kiek yra žinoma, nei vienas iš enzimų negali veikti baltymų ankstesniuose etapuose, kuriems jie yra specialiai pritaikyti. Kaip pavyzdžiui enzimas erepsinas aptinkamas žarnyno sultyse ir kasos sultyse, neveikia kompleksinių baltymų, bet veikia tiktai peptidus ir polipeptidus, kuriuos sumažina į amino rūgštis. Be ankstesnio pepsino poveikio išskaidant baltymus į peptidus, erepsinas neveiktų baltyminio maisto. Enzimas pepsinas veikia tik rūgštinėje terpėje ir yra sunaikinamas šarmo. Žema temperatūra, jei yra vartojami šalti gėrimai, sulėtina ir net sustabdo pepsino veikimą.

Yra būtina paminėti kūno gebėjimą pritaikyti savo sekrecijas prie įvairių vartojamų maisto produktų.

Skrandžio sekrecija, yra maždaug penkių milijonų mikroskopinių liaukų, esančių skrandžio sienoje, produkcija, iš kurių išskiriami skirtingi skrandžio sulčių kiekiai. Skirtingi, įvairių elementų, patenkančių į skrandžio sulčių sudėtį, kiekiai ir proporcijos suteikia skirtingų savybių sultims ir pritaiko įvairių maisto produktų virškinimui. Todėl sulčių rūgštingumas (pH) gali būti silpnas arba labai stiprus.

Netinkamas derinys

Tinkami ir kenksmingi maisto deriniai

Kad aiškiai suprastume, kokius maisto produktų derinius vartoti nederėtų, būtina peržiūrėti visus galimus derinius ir trumpai juos aptarti virškinimo požiūriu išdėstytu praeitame skyriuje.

Rūgščių derinys su krakmolu

Netgi silpnas rūgštingumas gali sunaikinti enzimą ptialiną išsiskirianti su seilėmis. Kadangi rūgštis sunaikina ptialiną, todėl krakmolo virškinimas burnoje tampa neįmanomas. Kadangi krakmolo virškinamas burnoje yra negalimas, todėl bus apkrautas kasos darbas, nes krakmolą skaidys kasos išskiriami enzimai.

Oksalinė rūgštis atskiesta 1 prie 10000, visiškai paralyžiuoja enzimo ptialino darbą. Viename ar dviejuose šaukštuose acto pakanka acto rugšties, kad visiškai sustabdytų virškinimą seilėse. Pomidorų, uogų, apelsinų, citrinų, ananasų, rugščių obuolių, greipfrutų ir kitų vaisių rūgščių pakanka sunaikinti ptialiną esantį seilėse ir sustabdyti krakmolo virškinimą.

Visi fiziologai sutinka, kad rūgštys, netgi silpnos rūgštys sunaikina enzimą ptialiną.

Pirma taisyklė būtų: rūgštis ir krakmolą reikėtų valgyti atskirai. Kaip pavyzdžiui vengti pomidoro su duona, avižinių dribsnių su apelsinu ar sausų pusryčių su uogomis.

Baltymo derinys su krakmolu

Fiziologas Stailsas teigia: “rūgštis, kuri yra palanki virškinimui skrandyje, yra pražūtinga virškinimui seilėse.” Apie pepsiną jis teigią: “gebėjimas skaidyti baltymus pasireiškia tik rūgštinės terpės pagalba, ir jis yra prarandamas, kai mišinys tampa išskirtinai šarminiu. Sąlygos, kurios leidžia pepsinui virškinti yra būtent tos, kurios pašalina seilių veikimą.”

Dr. Ričardas C. Kabotas iš Harvardo apie maisto suderinamumą: “Kai mes valgome angliavandenius, skrandyje išsiskiria atitinkamos sultys, nei tos, kurios išsiskiria, jei susiduria su baltymų. Tai yra atsakas į ypatingą skrandžio poreikį. Tai yra vienas iš daugelio pasirinkimo pavyzdžių ar intelektualių gairių, kurias vykdo organizmo dalys, kurios paprastai laikomos nesąmoningomis ir neturinčiomis savo sielos ar pasirinkimo.” Skrandyje išskiriama sekrecija priklauso ar mes valgome krakmolingą maistą ar mes valgome baltyminį maistą.

Garsus mokslininkas Pavlovas ištyrė, kad kiekviena maisto rūšis skatina tam tikrą virškinimo liaukų veiklą. Kad sulčių galia skiriasi priklausomai nuo maisto kokybės. Jog, specialios liaukų veiklos modifikacijos reikalingos skirtingiems maisto produktams. Kad išskiriamos stipriausios sultys, kai to labiausiai reikia.

Kai yra valgoma duona, skrandyje išsiskiria labai nedaug vandenilio chlorido rugšties. Sultys, kurios išsiskiria, kad suvirškinti duonos angliavandenius, yra beveik neutralios. Kai duonoje esantis krakmolas yra suvirškinamas, tuomet skrandyje išsiskiria daug vandenilio chlorido rūgšties, kad suvirškintų baltymus esančius duonoje. Du procesai – krakmolo virškinimas ir baltymo virškinimas – nevyksta kartu (vienu metu) efektyviai. Priešingai, sekrecija yra puikiai ir kruopščiai atitaikyta, tiek savybėmis tiek laiko atžvilgiu, atsižvelgiant į įvairius, sudėtingus maisto medžiagų skaidymo, poreikius.

Yra teigiančių, kad nereikėtų kreipti dėmesio į maisto suderinamumą, nes gamtoje jau yra skirtingos medžiagos viename produkte. Yra didelis skirtumas tarp vieno produkto virškinimo, kad ir kokia kompleksiška jo sudėtis būtų, ir virškinimo skirtingų maisto produktų. Vienam maisto produktui, kuris susideda iš krakmolo-baltymo derinio, organizmas nesunkiai prisitaiko išskirdamas enzimus skirtingu laiku skirtingoje pH terpėje. Bet, kai du skirtingi maisto produktai yra valgomi kartu, tuomet organizmas negali prisitaikyti. Kaip pavyzdžiui jei duona ir mėsa valgomi kartu, vietoj to, kad išsiskirtų neutralios skrandžio sultys virškinti duonos angliavandenius, išsiskiria didelio rūgštingumo sultys virškinti mėsos baltymus, ir todėl krakmolas esantis duonoje, nustoja būti virškinamas.

Nereikėtų niekada pamiršti, kad fiziologiškai, krakmolų ir baltymų virškinimo žingsniai vyksta skirtingose terpėse – krakmolui reikalinga šarminė terpė, o baltymui reikalinga rūgštinė terpė. Kaip tik tai pabrėžia V. H Motramas, Londono universiteto fiziologijos profesorius savo darbe, kad kai maistas skrandyje susiduria su skrandžio sultimis, virškinimas seilėse yra nebeįmanomas.

Kai asmuo valgo hamburgerį ar hotdogą, jis juk nevalgo pradžiai mėsą, o paskui duoną. Jis juos valgo kartu vienu metu, sukramtydamas kartu, sumaišydamas kartu ir prarydamas kartu. Skrandyje nėra mechanizmo galinčio atskirti šio nuodugniai sukramtyto ir sumaišyto mišinio, laikyti juos skirtingose vietose ir virškinti atskirai.

Tokiu būdu maišomas maistas nėra pastebimas gamtoje tarp gyvūnų. Jie vienu metu linkę valgyti vienos rūšies maistą. Mėsėdis nemaišo krakmolo su savo baltyminiu maistu. Paukščiai yra linkę valgyti vabzdžius vienu metu, o sėklas kitu laiku dienoje. Sveikesnis žmogui pasirinkimus būtų – mono valgymas.

Fiziologiškai, krakmolą virškina šarminėje terpėje, o baltymus rūgštinėje. Štai ir prieainame antrą taisyklę: valgykite baltyminius maisto produktus ir krakmolingus maisto produktus atskirai.

Reikėtų javainius, duoną, bulves ir kitus krakmolingus maisto produktus valgyti atskirai nuo mėsos, kiaušinių, sūrio, riešutų ir kitų baltyminių produktų.

Baltymo derinys su baltymu

Du baltymai skirtingų savybių ir skirtingų kompozicijų, kurie susiję su skirtingais maisto faktoriais, reikalauja virškinimo sekrecijų skirtingų modifikacijų ir skirtingo sekrecijų laikotarpio, tam kad tinkamai suvirškintų. Kaip pavyzdžiui, išgėrus pieno rugštingiausios sultys išsiskiria paskutinę virškinimo valandą, o suvalgius mėsos pirmąją valandą. Pavalgius kiaušinių, sekrecijos rugštingumas varijuoja bangomis. Dėl to neturėtų būti maišomi šie produktai vienu valgymo metu. O Dar visai neseniai tuberkuliozės pacientus nuodijo kiaušinio ir pieno deriniu, kuris suteikė meškos paslaugą.

Faktas, kad virškinamasis procesas prisitaiko, kad atitiktų virškinamo baltymo poreikį. Dėl to organizmui yra neįmanoma prisitaikyti, kad suvirškintų skirtingus baltymus iš skirtingų maisto produktų vartojamus vienu metu. Tai nereiškia, kad netinka vartoti skirtingų mėsos produktų ar skirtingų riešutų vienu metu. Tai reiškia, kad tokie baltymų deriniai kaip mėsa ir kiaušiniai, mėsa ir riešutai, mėsa ir sūris, kiaušiniai ir pienas, kiaušiniai ir riešutai, sūris ir riešutai, pienas ir riešutai ir t. t. yra neįmanoma užduotis virškinimo sistemai. Vienos rūšies baltymas vieno valgymo metu mažiausiai apkraus virškinimą.

Taisyklė skambėtų taip: valgyti vienos rūšies baltymą vieno valgymo metu.

Tenka kartais išgirsti prieštaravimų, kad skirtingi baltyminiai maisto produktai turi skirtingas amino rūgštis, o mums reikia skirtingų amino rūgščių, ypatingai būtinųjų, todėl reikia vartoti skirtingų baltyminių produktų vienu metu, tam, kad užtikrintume pakankamą amino rūgščių suvartojimą. Bet, kadangi mes valgome daugiau kaip vieną kartą dienoje ir baltymų randame skirtingose maisto produktuose, todėl toks argumentas neturi pagrindo. Žmogui nereikia vartoti visų baltymų vieno valgymo metu.

Rūgščių derinys su baltymu

Kompleksinių baltyminių medžiagų aktyvus skaidymas (virškinimas) į paprastesnes medžiagas, kurio pirmas virškinimo žingsnis vyksta skrandyje, yra atliekamas enzimo – pepsino. Pepsinas veikia tiktai rūgštinėje terpėje. Jo veikimas yra nuslopinamas šarmu. Skrandyje išskiriamų sulčių pH varijuoja nuo neutralaus iki stipriai rūgštinio, priklausomai koks maistas atkeliauja į  skrandį.

Kai yra valgomas baltyminis maistas, skrandyje išskiriamos rūgščios sultys tam, kad sukurtų tinkamą terpę enzimo pepsino veikimui.

Kadangi pepsinas veikia tik rūgštinėje terpėje, dėl to vyrauja klaidingas įsitikinimas, jog maisto metu vartojami rūgštūs produktai padės baltymų virškinimui. Tiesą sakant, visiškai priešingai, šios rūgštys slopina skrandžio sulčių išsiskyrimą, todėl sutrukdo baltymų skaidymą. Cheminiai vaistai ir vaisių rūgštys sutrikdo virškinimą skrandyje sunaikindami enzimą pepsiną arba slopindami sulčių išsiskyrimą. Skrandžio sultys neišsiskiria, kai burnoje ar skrandyje yra rūgščių.

Neišbalansuotas skirtingų įtakojančių veiksnių skrandis, išskiria tokį kiekį rugščių, kiek reikia pepsinui iškaidyti atitinkamą kiekį baltymų. Išbalansuotas skrandis gali išskirti per daug rūgšties (hiper-rugštingumas) ar nepakankamą kiekį (hipo-rūgštingumas). Bet kuriuo atveju, valgant rūgštinius produktus su baltyminiais nepadeda virškinimui. Pepsinas veikia tik skrandyje esant vandenilio chlorido rūgščiai, o esant dideliam skrandžio rūgštingumui, pepsinas tampa neveiksnus.

Taisyklė: valgykite baltyminius ir rūgščius maisto produktus atskirai.

Kai suvokiame esmę – baltymų virškinimą skrandyje ir teigiamą, slopinamą rugščių poveikį skrandyje išskiriamoms sultims, suprantame kaip yra klaidinga gerti ananasų, greipfrutų ir pomidorų sultis valgant mėsą. Nors dauguma mėgėjų dietologų garsiai plačia gerkle šaukia, kad tai padeda virškinimui.

Citrinos sultys, actas ar kitos rūgštys užpilamos ant salotų ir valgomos kartu su baltyminiu maistu, užkerta kelia skrandžio sulčių išskyrimui ir todėl baltymai nėra išskaidomi.

Riebalo derinys su baltymu

Modernioje Medicinoje Mcleodo Fiziologija teigia: “riebalai išskirtinai slopina skrandžio sulčių išsiskyrimą… Aliejų buvimas skrandyje atideda skrandžio sulčių išsiskyrimą maisto virškinimui, kuris tuo metu galėtų būti virškinamas.”

Riebalų buvimas maiste slopina skrandžio sulčių aktyvumą, sumažina pepsino ir vandenilio chlorido rūgšties išskyrimą skrandžių sultyse ir gali nuslopinti jų poveikį iki 50%. Šis slopinamasis poveikis gali trukti iki 2 valandų.

Tai reiškia, kad valgant baltyminį maisto produktą, riebalai jokiu būdu neturėtų būti valgomi kartu. Kaip pavyzdžiui riebalų gausūs maisto produktai: riešutai, avokadai, kremas, sviestas, aliejai, padažai, riebios mėsos ir t. t.

Sekanti taisyklė: valgykite riebalus ir baltymus atskirai.

Ligoninių maistas

Cukraus derinys su baltymu

Visi cukrūs, sirupai, saldūs vaisiai, medus ir t. t. veikia slopinančiai skrandžio sultis ir skrandžio judrumą. Turbūt esate ne kartą girdėję iš savo mamų, kad užvalgius saldumynų prieš maistą apetitas yra nuslopinamas. Cukrūs valgomi kartu su baltymais blokuoja baltymų skaidymą.

Cukrūs nėra skaidomi burnoje nei skrandyje, jie yra virškinami žarnyne. Jei juos valgote vienus, tuomet jie ilgai neužsibūna skrandyje, bet greit nukeliauja į žarnyną. Kai jie valgomi su kitu maistu – baltymais, ar krakmolu, jie yra užlaikomi skrandyje ilgesnį laiką, kol kiti maisto produktai yra skaidomi. Kol laukia baltymų ar krakmolų suvirškinimo, cukrūs pereina fermentacijos procesą.

Remiantis šiais paprastais faktais, iškyla taisyklė: valgykite cukrūs ir baltymus atskirai. Pavyzdžiui: netinka riešutai ir sirupas, grūdai su uogienėmis.

Cukraus derinys su krakmolu

Krakmolo virškinimas prasideda burnoje ir kurį laiką virškiną skrandyje, jei tam sąlygos yra palankios. Kaip minėjau, cukrūs nėra skaidomi burnoje ir skrandyje, jų virškinimas prasideda plonojoje žarnoje. Kai cukrūs vartojami vieni, jie labai greitai palieka skrandį ir nukeliauja į žarnyną. Kai valgote juos su kitais maisto produktais, jie kurį laiką užlaikomi skrandyje, kol kiti maisto produktai yra išskaidomi. Kadangi cukrūs yra linkę greitai fermentuotis šiltoje ir drėgnoje skrandžio aplinkoje, tokio pobūdžio valgymas garantuoja rūgščių fermentaciją.

Taip pat cukrus kartu su krakmolu yra linkę į fermentaciją. Duona, kurioje yra datulės, razinos, figos ir t. t. yra sveikesnės mitybos oksimoronas. Medus lygiai taip pat fermentuojasi, kai valgomas su duona.

Išvardinus faktus išskiriame esminę taisyklę: valgykite krakmolus ir cukrūs atskirai. Pavyzdžiui: netinkama valgyti vaisius su grūdais, duona su uogiene.

Melionai ir arbūzas

Melionų valgymas

Daug žmonių skundžiasi, kad jiems netinka melionai. Kiti galvoja, kad jie yra jiems alergiški. Jei melionai yra valgomi pagal gamtos mitybos dėsnius, problemų nekyla.

Kyla klausimas, kodėl daug kam kyla problemų, kai jie pavalgo melionus. Nes šie vaisiai nėra virškinami skrandyje. Jiems suvirškinti ilgai netrunka žarnyne. Jei melionai valgomi tinkamai, tai jie skrandyje ilgai neužsibūna. Bet jei jie bus valgomi su kitais maisto produktais, kuriems tenka užtrukti, kad juos išskaidytų skrandyje, tuomet melionai užtrunka ilgesnį laiką skrandyje. Tokiu atveju melionai išskiria dujas ir sukelia nemalonius pojūčius, kai juos valgote su kitais maisto produktais.

Auksinė taisyklė: melionus valgykite vienus.

Pienas

Turbūt esate pastebėję, kad žinduolių jaunikliai, kai yra žindomi, papildomai nevartoja kitų maisto produktų. Kai pradeda vartoti kitą maistą, jie vistiek nevartoja kartu su pienu. O, kai jie nustoja žįsti, daugiau pieno nebevartoja visą gyvenimą. Pienas yra skirtas jaunikliams. Jis yra absoliučiai nebereikalingas, kai žindymo laikotarpis baigiasi.

Pieno industrija mums įdiegė, kad mes privalome žįsti iki gyvenimo pabaigos. Tai tiesiog akivaizdi komercija.

Kadangi pieno sudėtyje yra baltymų ir riebalų, todėl jie prastai derinasi su kitais maisto produktais. Kai pienas nukeliauja į skrandį, jis sutirštėja ir virsta į varškę. Varškė skrandyje aplimpa kito maisto daleles ir taip izoliuoja jas nuo skrandžio sulčių. Ir taip sulaiko kitų maisto produktų išskaidymą, kol sutirštėjęs pienas nėra suvirškinamas.

Pieno taisyklė: vartokite pieną vieną arbą palikite neliestą.

Desertai

Desertai valgomi jau pavalgius, įprastai kai valgytojas jau būna apsivalgęs. Desertams nėra vietos žmogaus mityboje. Desertai apskritai nesiderina su jokiu maisto produktu. Iš šių maisto produktų mūsų organizmas negauna absoliučiai jokios naudos ir yra nepatartina juos valgyti.

Todėl šią taisyklę turėtumėt atsiminti visam laikui: desertus apleiskite.

Žaliavalgiškas tortas

NORMALUS VIRŠKINIMAS

Savo fiziologijos vadovėlyje Chauel rašo: „baltymų puvimas storojoje žarnoje – pastoviai sutinkamas kaip normalus reiškinys. Jis rašo: „Jeigu laikysime, kad bakterijų sukeliamas rūgimas – įprastinis reiškinys skrandžio-žarnyno trakte, tai kyla klausimas, ar normaliems virškinimui bei mitybai reikalingas rūgimas”. Šį klausimą nuodugniai išnagrinėjęs ir remdamasis atliktais eksperimentais, jis nedaro jokių išvadų, bet samprotauja taip: „Protinga būtų likti nuosaikiam ir laikyti, kad nors iš bakterijų ir negalima laukti jokių teigiamų rezultatų, bet pats organizmas prisitaiko ir neutralizuoja jų kenksmingą poveikį”.
Jis nurodo, kad puvimo bakterijos skaido baltymus į aminorūgštis, ir gaunami tokie nuodingi produktai, kaip indolilacto rūgštis, fenolo rūgštis, fenilpropioninė rūgštis, fenilacto rūgštis, riebios rūgštys, anglies dvideginis, vandenilis, metanas, sieros vandenilis ir t.t. Jis priduria, kad dauguma šių produktų patenka į išmatas, kita dalis į šlapimą. Pabaigoje jis nurodo: „Galima būtų įrodyti, kad ir kitos daugiau ar mažiau nuodingos medžiagos, priskiriamos aminų grupei, susidaro toliau veikiant bakterijoms į baltymo amino rūgštis”.

Laikyti, kad toks toksinų susidarymo procesas yra normalus arba būtinas virškinimo procesui, būtų be pagrindo. Man atrodo, kad Chauel ir kiti fiziologai tiesiog plačiai paplitusį reiškinį laiko normaliu reiškiniu. Jie neuždavė sau klausimo, kodėl virškinamajame trakte egzistuoja rūgimas ir puvimas. Kokia šito priežastis? Jie mano, kad tai apsinuodijimo šaltinis.

Chauel sako: „Gerai žinoma, kad pernelyg didelė bakterijų veikla gali pakenkti normaliai žarnyno veiklai. Gali atsirasti viduriavimas arba rimtesnės mitybos sistemos ligos tik dėl to, kad susidarė tokie nuodingi produktai, kaip aminai.” Taip ir liko neaišku, ką jis vadina „pernelyg didele bakterijų veikla”.

Jau ne kartą esu nurodęs, kad neprotinga yra įprastą reiškinį laikyti normaliu. Tas paprastas faktas, kad baltymų puvimas storojoje civilizuoto žmogaus žarnoje yra įprastinis reiškinys, pats savaime nepakankamai įrodo jį esant normalų. Pirmiausia reikėtų užduoti klausimą, ir atsakyti į jį. Kodėl baltyminis puvimas taip plačiai paplitęs? Nekenktų išsiaiškinti, ar jis vaidina kokį nors naudingą vaidmenį?

Ar persivalgymas, pernelyg didelis baltymų vartojimas, neteisingų baltymų derinių vartojimas, valgymas fizinio krūvio arba emocinės įtampos sąlygomis (esant nuovargiui, nerimui, pykčiui, skausmui, nerviniam susijaudinimui, uždegimui ir t.t.), kurie sulėtina ir nutraukia virškinimą, nėra rūgimo ir puvimo priežastys? Ar pablogėjęs virškinimas nėra kurios nors kitos priežasties pasekmė? Ar turime pagrindo laikyti, kad civilizuoto žmogaus šiuolaikiniai mitybos įpročiai yra normalūs? Kodėl turėtume laikyti normaliu tai, kad esame ligotų ir nusilpusių būtybių rasė?

Dvokiančios išmatos, palaidi viduriai, vidurių užkietėjimai, sunkus tuštinimasis, išpūsti viduriai, kolitai, hemorojai, kraujavimai ir kiti panašūs reiškiniai, būdingi šiuolaikiniam gyvenimui, lydi mus todėl, kad puvimas žmogaus virškinamajame trakte laikomas normaliu reiškiniu. Nors įvairiais žodžiais, tačiau pastoviai tvirtiname vieną ir tą patį: „Kaip bebūtų, taip ir turi būti”.

Tai, kad egzistuoja gyvūnai, kurių virškinimo trakte nėra baltyminio puvimo, tai, kad egzistuoja žmonės, kurių mityba ir gyvenimo įpročiai įgalina juos tuštintis be kvapo ir dujų, tai, kad pakeitus įpročius, keičiasi ir rezultatai – fiziologai neįvertina šių faktų svarbos. Puvimą virškinamajame trakte Chauel laiko normaliu reiškiniu, ir visiškai nesidomi sąlygomis, kuriose atsiranda ir veikia pepsinas.

Iš virškinamojo trakto kraujas turi gauti vandens, amino rūgščių, riebalų rūgštis, gliceriną, monosacharidus, mineralines druskas ir vitaminus. Į kraują neturi patekti spiritas, acto rūgštis, protaminai, sieros vandenilis ir t.t. Virškinamasis traktas organizmui turi teikti virškinamas medžiagas, o ne nuodus.

Virškinami krakmolai ir sudėtingas cukrus skyla į paprastą cukrų, vadinamą monosacharidu, kuriuos organizmas jau gali įsisavinti. Rūgdami krakmolai ir cukrūs skyla į anglies dvideginį, acto rūgštį, spiritą ir vandenį – medžiagas, netinkamas vartojimui (išskyrus vandenį), kurios yra nuodai. Virškinami baltymai skyla į aminorūgštis – organizmui reikalingas medžiagas. Pūdami baltymai skyla į visokius ptomainus ir laikomainus, kurie yra nuodai. Tai būdinga visoms kitoms medžiagoms. Veikiamos enzimų, jos skyla į naudingas organizmui medžiagas, veikiamos bakterijų – į netinkamas organizmui medžiagas. Pirmuoju atveju susidaro maistingos medžiagos, antruoju atveju – nuodingos medžiagos.

Kokia prasmė kiekvieną dieną gauti teoriškai reikalingą kalorijų kiekį? Tik tam, kad virškinamajame trakte maistas pūtų ir rūgtų? Maistas gesdamas neatiduoda organizmui savo kalorijų. Kokia prasmė vartoti daug baltymų? Tam, kad virškinamajame trakte jie pūtų? Tokie baltymai neatiduoda organizmui savo aminorūgščių. Kokią naudą duoda turtingas vitaminais maistas, jeigu jis genda skrandyje ir žarnose? Toks maistas neaprūpina organizmo vitaminais. Kokia nauda iš maisto produktų, kuriuose gausu mineralinių druskų, jeigu jie pūna virškinamajame trakte? Netinkamas maistas neaprūpina organizmo mineralinėmis druskomis. Rūgdami angliavandeniai virsta ne monosacharidais, bet spiritu ir acto rūgštimi. Riebalai, kurie skrandyje ir žarnyne apkarsta, nesuteikia organizmui riebių rūgščių ir glicerino. Kad turėtume naudos iš suvalgyto maisto, reikia jį suvirškinti, jis neturi pūti.

Kalbėdamas apie indolą, skatolą, fenolą, Chauel nurodo, kad adsorbuotas fenolas (karbolinė rūgštis) dalinai jungiasi su sieros rūgštimi į eterio sieros rūgštį arba fenolsulfanilinę rūgštį, ir tokiame pavidale patenka į šlapimą. Tas pat vyksta ir su kreozoliu – priduria jis. Indolas ir skatolas adsorbuoti jungiasi su deguonimi į indeksilą ir skatoksilą, po to jungiasi su sieros rūgštimi panašiai, kaip fenolas, ir patenka į šlapimą indoksilo sieros rūgšties ir skatoksilo sieros rūgšties pavidalu. Šiuos nuodus galima aptikti šlapimo sudėtyje, o jų kiekis atspindi puvimo laipsnį žarnyne. Žinoma, organizmai gali toleruoti ir toleruoja šiuos nuodus, kaip kad elgiasi ir su kitais nuodais, bet būtų labai neprotinga galvoti, kad tokiais atvejais pats organizmas prisitaiko neutralizuoti šiuos bakterijų veiklos produktus. Žinoma, nepatogumai, patiriami susikaupus dujoms žarnyne, iš burnos sklindant nemaloniam kvapui, kuris atsiranda maistui pūnant ir rūgstant žarnyne, esant nemaloniam išmatų kvapui – tiek pat nepageidautini, kaip ir, nuodai. Gerai žinoma, kad nemalonaus kvapo iš burnos gali nebūti, galima virškinti be dujų, o tuštintis be kvapo. Mano nuomone, užuot įprastinį reiškinį laikę normaliu, dargi neišvengiamu, vertingiau būtų išsiaiškinti šio reiškinio priežastis ir nustatyti, ar iš tikrųjų jis yra normalus. Jeigu pasirodytų įmanoma išvengti apsinuodijimo puvimo ir rūgimo produktais, jeigu būtų įmanoma iš organizmo pašalinti bakterijų veiklos produktus, man atrodo, pageidautina būtų taip elgtis. Jeigu pripažįstama, kad pernelyg didelis bakterijų aktyvumas gali paleisti vidurius ar sukelti pavojingesnius reiškinius ir ligas, tai ko laukti iš ilgiau trunkančios bakterijų veiklos, kuri be ko kito yra ir „pernelyg intensyvi”. Štai kaip reiktų sudaryti klausimą.

Visa, kas mažina virškinimo galią, visa, kas lėtina virškinimo procesą, visa, kas laikinai neleidžia virškinti, yra paranku bakterijoms išvystyti savo veiklą. Persivalgant (kai viršijamos enzimų galimybės), valgant pavargus, valgant tiesiog prieš darbą, valgant sušalus arba perkaitus, sergant karštine, kuomet ką nors skauda, rimto uždegimo atveju, valgant neišalkus, kai žmogus neramus, susirūpinęs, apimtas baimės, pykčio ir t.t. – visais aukščiau minėtais atvejais bakterijoms sudaromos palankios sąlygos išvystyti savo ardomąją veiklą. Vartojant prieskonius, actą, spiritą ir kitokias virškinimą stabdančias medžiagas, leidžiama bakterijoms daugintis ir suaktyvinti savo veiklą. Jeigu atidžiai išanalizuotume civilizuoto žmogaus mitybos praktiką, lengvai surastume 101 priežastį dėl kurios taip visuotinai paplitę rūgimo ir puvimo procesai žarnyne, net jeigu nelaikytume šių procesų normaliais bet galbūt neišvengiamais. Yra labai daug priežasčių, dėl kurių gali sutrikti virškinimas.

Viena labiausiai paplitusių virškinimo sutrikimo priežasčių yra netinkamų maisto produktų derinių vartojimas. Visuotinai nepaisomos ribotos enzimų veikimo galimybės, ir valgoma bet kaip, bet ką ir bet kuria tvarka, todėl beveik visi žmonės reguliariai skundžiasi skrandžio negalavimais. Kai maisto produktai tarpusavyje derinami teisingai, šito neatsitinka. Šitai reikėtų teisingai suprasti. Teisingai derinant maisto produktus, virškinimas tik pagerės, nors produktai gali būti ir šiuo atveju nesuvirškinti, jeigu nepašalinsime kitokių priežasčių. Pavyzdžiui, jeigu blogai virškinama dėl to, kad nerimaujama, tai atsipalaidavus nuo nerimo jausmo, virškinimas gali tapti normaliu. Bet reiktų atsiminti, kad nerimas kartu su neteisingu maisto produktų derinimu duos blogesnius rezultatus, negu nerimo jausmas kartu su teisingu maisto produktų derinimu.

Reks Bač, kažkada Aliaskoje ieškojęs aukso, taip rašė apie aukso ieškotojus: „Mes valgėme daug blogai iškeptos duonos, pilnai neišvirusių pupų ir riebios kiaulienos. Nespėjome atsitokėti, kai šitie produktai mums paskelbė karą, tikras šauksmas dykumoje buvo ne vilko staugimas, šiaurinės gagaros kvatojimas ir ne amerikietiško elnio vestuvinis riaumojimas – tai buvo aukso ieškotojo, kenčiančio dėl blogo virškinimo, atsiraugėjimas.” Mūsų fiziologai, nekreipdami dėmesio į akivaizdžius faktus, laikytų šį atsiraugėjimą, puvimo procesų išpūstą pilvą, nemalonų kvapą turinčias išmatas, dujų susikaupimą normaliu reiškiniu. Maitinantis aukščiau aprašytu būdu vidurių užkietėjimas, paleisti viduriai – labai dažnas reiškinys.

Vaistams, kurie laikinai palengvina negalavimus bei ligas, atsiradusias dėl blogo maisto virškinimo skrandyje ir žarnyne, kiekvienais metais išleidžiama milijonai dolerių. Amerikiečiai suvartoja krūvas vaistų, kad neutralizuotų rūgštingumą, dujas, sumažintų skausmą, dargi galvos skausmą, kurio priežastimi yra nesuvirškintas maistas. Kad geriau virškintų, jie vartoja ir kitokius vaistus, pavyzdžiui, enzimą pepsiną.


KAIP VARTOTI BALTYMUS

Kadangi visi fiziologai pritaria požiūriui, kad skrandyje išskiriamų sulčių sudėtis priklauso nuo virškinamo maisto pobūdžio, kad kiekvienas virškinamas maisto produktas reikalauja tam tikros, tik jam vienam būdingos skrandžio sulčių išskyrimo kaitos, darosi aišku, kad sudėtingi maisto produktų mišiniai labai apsunkina virškinimą. Paprastas patiekalas lengivau suvirškinamas, tuo pačiu jis yra sveikesnis.

Visuotinai priimti valgymo įpročiai nesiderina nė su viena ankščiau išdėstyta taisykle, ir nors dauguma žmonių įsigudrina gyventi bent jau keletą metų “džiaugdamiesi” savo skausmais ir kančiomis, dažnais “ligos priepuoliais”, kai kurie jų linkę bet kokiu būdu pateisinti savo mitybos įpročius. Kai kalbama apie teisingą maisto produktų derinimą, paprastai jie sako, kad reguliariai valgo netinkamus derinius ir niekuo nesiskundžia. Jų nuomone, gyvenimas ir mirtis, sveikata ir liga, tai gryniausias atsitiktinumas. Tenka apgailestauti, kad jų požiūriui pritaria visi medikai.

Daugiau nei 80 metų, pašvestų sveikų ir ligotų, stiprių ir silpnų, jaunų ir senų, žmonių mitybos klausimams parodė, kad, pradėjus teisingai derinti maisto produktus, pastebimai pagerėja sveikata, kadangi virškinimo organai lengviau atlieka savo darbą. Tokiu būdu geriau virškinama, geriau maitinamasi ir mažiau apsinuodijama. Žinau, kad taip maitinantis, maistas mažiau rūgsta, pūna, mažiau pasigamina dujų, mažesnis mitybos sutrikimų skaičius. Žmonių sukauptas patyrimas mitybos srityje neturėtų jokios reikšmės, jeigu jo negalima būtų paaiškinti atitinkamais principais, kurie buvo išdėstyti ankščiau. Straipsnyje pateikti maisto produktų derinimo principai remiasi praktiškai patikrinta virškinimo fiziologija.

Kiekvienais metais vaikams išpjaunama daugybė migdolinių liaukų. Taip atsitinka todėl, kad vaikų virškinimo trakte maistas pastoviai rūgsta dėl reguliariai vartojamos dietos iš mėsos ir duonos, košės ir cukraus, pyragų su vaisiais ir t. t. Kol tėvai neišmoks maitinti savo vaikų, kreipdami dėmesį į ribotas enzimų veikimo galimybes, ir nesiliaus maitinę juos taip vadinamu “subalansuotu” maistu, jų vaikai ir toliau kentės ne tik nuo peršalimų ir tonzilitų, bet taip pat ir nuo gastritų, viduriavimų, vidurių užkietėjimų, karštinių, įvairių vaikiškų ligų, poliomielito ir t. t.

Labiausiai paplitę deriniai, tai duona ir mėsa arba dešrelės, sumuštiniai, kapotas šnicelis, kumpis su rugine duona, duona ir kiaušiniai, duona ir sūris, bulvės ir mėsa, bulvės ir kiaušiniai (pavyzdžiui keptos bulvės su kiaušiniais arba kiaušiniai bulvių mišrainėje), košės su kiaušiniais ir t. t. Neįprasta valgyti pirmiau baltymus po to angliavandenius. Maistas valgomas kartu, ir į skrandį patenka be jokios tvarkos. Valgydami pusryčius, žmonės paprastai pradžioje valgo košę (su pienu ar grietinėle ir cukrumi), po to kiaušinius su senesne duona. Kadangi tokius pusryčius valgo dauguma amerikiečių, neturėtume stebėtis, kodėl jų skrandžiai taip dažnai nevirškina.

Kadangi fiziologiniu požiūriu pirmoji krakmolo virškinimo stadija ir pirmoji baltymo virškinimo stadija vyksta priešingose sąlygose, krakmolas virškinamas šarminėje terpėje, baltymas, rūgščioje. Šias dvi maisto rūšis negalima valgyti kartu.

Jau žinome, kad neprotinga valgyti daugiau, negu vienos rūšies baltymus iš karto. Tai teisinga ne tik todėl, kad virškinimo procesas darosi sudėtingesnis ir sulėtėja, bet ir todėl, kad šiuo atveju suvalgoma perdaug baltymų. Pastaruoju metu skiriama labai daug dėmesio baltyminiam maistui ir stengiamasi pateisinti pernelyg didelį jo suvartojimą.

Atskiroms maisto rūšims išskiriamos skrandžio sultys tarp savęs taip skiriasi, kad Pavlovas tiesiog kalba apie “pieno sultis”, “duonos sultis” ir “mėsos sultis”.

Kad suvirškintų du skirtingos kilmės ir sudėties baltymus, skrandis turi išskirti skirtingo tipo virškinamčsias sultis. Šios skirtingos savo stiprumu ir sudėtimi sultys enzimų virškinimo metu išsiskiria skirtingu laiku. Vienas Pavlovo bendradarbis įrodė, kad be viso to, kas jau minėta, virškinant skirtingus baltymus skirtingi yra sulčių išsiskyrimo greičiai bei bendras jų kiekis ir enzimų rūšis. Suvalgyto maisto pobūdis apsprendžia ne tik sulčių pobūdį, bet ir bendrą jų rūgštingumą. Virškinant mėsą, rūgštingumas didžiausias, virškinant duoną, mažiausias. Skrandis turi nuostabią savybę reguliuoti sulčių išsiskyrimo pradžios laiką. Pačios stipriausios sultys mėsai, išsiskiria pirmąją virškinimo valandą, duonai trečią valandą, pienui, paskutinę virškinimo valandą.

Kadangi kiekvienai maisto rūšiai būdinga tam tikra sulčių sudėtis bei jų išsiskyrimo greitis, tai maistas, kurio virškinimui reikia skirtingų sekrecijų, pvz., duona ir mėsa ar mėsa ir bulvės, neturi būti valgomas vienu metu. Pavlovas įrodė, kad duonai virškinti išsiskiria 5 kartus daugiau enzimo pepsino negu pienui, nors baltymų kiekis juose yra vienodas, tuo tarpu mėsos azotui reikia daugiau pepsino, negu pienui. Šios skirtingos maisto rūšys gauna tiek enzimų, kiek reikia joms suvirškinti. Lyginant vienodus produktų svorius galima pastebėti, kad mėsai reikia daugiausiai sulčių, pienui mažiausiai, bet lyginant vienodus azoto svorius, duonai reikia daugiausiai sulčių, mėsai mažiausiai. Kadangi rūgštys, cukrus ir riebalai sulėtina sulčių išsiskyrimo greitį, neprotinga šiuos produktus valgyti kartu su baltymais.

Lėtinantis riebalų poveikis (sviesto, grietinėlės, augalinio aliejaus, margarino ir t. t.) skrandžio sekrecijai, kuris baltymo virškinimą prailgina 2 valandomis arba daugiau, baltymų vartojimą kartu su riebalais daro netikslingu. Kadangi riebioje mėsoje, keptoje mėsoje ir riebiuose kiaušiniuose, piene, riešutuose ir panašiuose į juos produktuose yra riebalų, tai to užtenka, kad šie produktai būtų ilgiau virškinami, negu liesa mėsa, kietai virtas kiaušinis. Riebi ir ypač kepta mėsa gali pridaryti daug nemalonumų. Todėl reikėtų laikytis taisyklės: jokių baltymų nevartoti su riebalais.

Cukrus lėtina skrandžio sulčių išsiskyrimo greitį ir lėtina jo sienelių susitraukimo greitį, todėl neleidžia deramai virškinti baltymus. Šiuo atveju cukrus, nevirškinamas nei burnoje, nei skrandyje, užsilaiko skrandyje tol, kol bus suvirškinti baltymai ir, žinoma rūgstą. Negalima valgyti baltymų nė su viena cukraus rūšimi, Dr. Normano bandymai parodė, kad po valgio suvalgius grietinėlę su cukrumi, baltymai virškinami keliomis valandomis ilgiau.

Visų rušių rūgštys iššaukia žymiai vėlesnį skrandžio sulčių išsiskyrimą. Taigi, rūgštys trukdo virškinti baltymus. Išimtį sudaro sūriai, riešutai ir avokadas. Virškinant šiuos produktus, turinčius grietinėlės arba aliejaus (pastarieji, panašiai kaip ir rūgštys, iššaukia vėlesnį skrandžio sulčių išsiskyrimą) nepastebima žymesnio virškinimo procesų sutrikimo.

Su baltyminiais produktais geriausiai derinasi nekrakmolingi produktai ir sultingos daržovės: špinatai, mangoldai, daržiniai kopūstai, burokėlių lapai, garstyčių lapai, ropės lapai, kinietiški kopūstai, brokoliai, šparagai ir t. t.

Šios daržovės blogai derinasi su baltymais: ropė, moliūgas, morkos, putelis, kalafiorai, kolrabi, griežtis, pupos, žirniai, artišokai, bulvės, įskaitant saldžiąją bulvę. Kadangi šios daržovės krakmolingos, jos geriausiai tinka papildyti krakmolingą maistą.

Pupeles ir žirnius, kuriuose yra tiek baltymų, tiek krakmolo, geriausia valgyti su termiškai neapdorotomis daržovėmis be kitokių baltymų ir be krakmolo.

Tekstą taisė kineziterapeutė Erika Jasinauskaitė.

Autorius Artūras

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

Up ↑

%d bloggers like this: