Druska yra nuodinga

Druska yra įprastas natrio chlorido arba stalo druskos pavadinimas. Šiais laikais daug girdime apie būtinybę mažinti druskos vartojimą, kad pagerintume savo sveikatą, ypač siekdami sumažinti hipertenziją (arterinio kraujospūdžio padidėjimas) „jautriems druskai“ žmonėms. Tačiau, kad ir vis daugiau žmonių pradeda pritarti minčiai, jog per daug druskos yra nesveika, visuomenėje yra vis dar gajus įsitikinimas, net ir tarp sveikatos priežiūros specialistų, kad palaikyti žmogaus organizmo sveikatą reikia vartoti druską kasdien. Šis įsitikinimas yra klaidingas ir pavojingas, kas ir bus paaiškinta šiame straipsnyje. Nors žmogaus organizmui reikia natrio kaip mikroelemento, kurio natūraliai yra užtektinai nesūdytame maiste, tačiau jam visiškai nereikia jokio natrio chlorido. Druska nėra maistinė medžiaga – tai nuodinga medžiaga, kuri nuodija organizmą!

Maždaug 80% mūsų suvartojamos druskos yra natrio chloridas, kurio gamintojai įdeda į mūsų maistą šiam dar nepasiekus mūsų stalo. Natrio chloridą sudaro du elementai: natris ir chloras. Yra daug nuodingų gaminių, kuriuose taip pat yra natrio, pavyzdžiui, natrio fluoracetatas (žiurkių nuodai), natrio hidroksidas (šarmas) ir natrio hipochloritas (baliklis). Laimei, mes neturime įpročio apipurkšti savo maistą šiais nuodais, kad aprūpintume savo organizmą jam reikalingu natriu. Bet, deja, mes darome išimtį natrio chloridui. Kaip ir kitos nuodingos medžiagos, natrio chloridas yra taip pat nuodingas mūsų organizmui, tačiau, kadangi jis šimtmečius buvo naudojamas kaip antibiotikas maisto konservavimui, mes prie jo vartojimo pripratome.

Natrio chloridas yra joninis junginys, kuris sintetinasi, kai priešingo krūvio natrio ir chlorido atomai arba jonai susijungia per elektrostatinę joninę jungtį. Dar daugiau joninių jungčių susidaro, kai papildomi natrio ir chlorido jonai prisijungia prie natrio chlorido, taip „statydami“ druskos kristalų grotelę. Kai šis natrio chlorido kristalas ištirpsta vandenyje, vandens molekulių pagalba joninės jungtys grotelėje nutrūksta ir išskiria teigiamo krūvio natrio bei neigiamo krūvio chlorido jonus. Šie išsiskyrę jonai išlaiko jų priešingus krūvius ir toliau traukia vienas kitą kaip natrio chlorido cheminės struktūros sudedamosios dalys, tik jau vandeninėje būsenoje (tirpale). Panašiai kaip ir vanduo gali pasikeisti į vandeninę (skystą), kristalizuotą (ledo) arba išgarintą (garo) būsenas, tačiau jis vis tiek išlaiko savo cheminę struktūrą kaip vanduo.

Organizmui reikia nuolatinio organinio natrio ir chloro jonų papildymo įvairioms biologinėms funkcijoms atlikti, todėl vandeninis natrio chloridas, kuriame yra abiejų tipų jonai, atrodo tinkamas variantas tą poreikį patenkinti. Tačiau yra problema. Tam tikros vietos organizme ir įvairios biocheminės funkcijos, kurioms reikalingi teigiami natrio jonai, yra atskirtos nuo vietų ir biocheminių funkcijų, kurioms reikalingi neigiami chloro jonai. Pavyzdžiui, vienas iš svarbiausių laisvųjų natrio jonų panaudojimo būdų organizme vyksta nervų sistemoje. Teigiamų natrio ir neigiamų kalio jonų mainai tarp ląstelių membranų sukelia veikimo potencialus, kurie perduoda elektros srovę visoje nervų sistemoje. Negavus pakankamo laisvųjų natrio jonų ir kito joninių elektrolitų kiekio, gaunamo vykstant maisto organinių junginių medžiagų apykaitai, ši biocheminė reakcija negali vykti, o organizmas negali funkcionuoti.

Nervinė sistema

Deja, bet natrio chlorido tirpale natrio jonai traukia chlorido jonus prie savęs ir pastarieji visur keliauja iš paskos. Jei turite puodelį sūraus vandens, negalite išpilti tik vandens dalį su natrio jonais ar dalį tik su chlorido jonais. Įkrauti jonai, skystyje niekada nesikaupia kartu vienoje vietoje, bet palaiko savo elektrinę pusiausvyrą tolygiai pasiskirstydami po visą tirpalą. Taigi, natrio chlorido tirpale esantys teigiami ir neigiami jonai išlieka tarpusavyje susiję tokiomis pačiomis cheminėmis proporcijomis kaip ir kristalizuotoje būsenoje. Taip pat, natrio chloridas sūriame vandenyje išlaiko tokį patį skonį kaip ir esantis druskos kristaluose. Tik pramoniniai metodai, tokie kaip elektrolizė, gali neutralizuoti ir pašalinti chlorido jonus iš natrio chlorido tirpalo, kuris gamina chloro dujas elektros srovei tekant per sūrų vandenį (sūrymą).

Visas į organizmą patekęs natrio chloridas jau yra vandeninės būsenos arba greitai į tokią paverčiamas organizmo skysčiuose. Tačiau, kaip organizmui išvengti priešingo krūvio chlorido jonų, visur sekančių paskui natrio jonus, kurių reikia organizmui, kaip pavyzdžiui nervų sistemoje? Kaip organizmas gali neutralizuoti ir pašalinti chlorido jonus iš išgerto natrio chlorido tirpalo be galimybės panaudoti pramoninę stiprią elektros srovę, kaip elektrolizė, kurios metu taip pat išsiskiria ir nuodingos chloro dujos? Jis negali! Ir tai paaiškina kodėl prarytas natrio chloridas yra bevertis organizmui kaip maistinė medžiaga.

Skirtingai nuo natūralaus maisto, natrio chloridas negali organizmui suteikti laisvų natrio jonų ir nesvarbu kiek jis ištirpsta vandenyje, nes tirpale natrio jonai lieka elektrostatiškai prijungti prie chlorido jonų vandeningame stovyje. Natrio chloridas yra suvartojamas, cirkuliuoja ir yra pašalinamas kaip natrio chloridas taip niekad ir nepakeitęs savo cheminės struktūros nepaisant to, kiek jis pasikeičia tarp vandeninės ir kristalizuotos būsenų. Tokio tipo inertinė cheminė reakcija niekada nevyksta maistinėje medžiagoje, kuri dalyvauja medžiagų apykaitoje. Įprastai, tai vyksta tik tuomet, kai yra vartojama ir šalinama nuodinga medžiaga.

Farmakologijoje, vaisto reakcija organizme tiksliau apibūdinama kaip organizmo reakcija į inertinį nuodą, vadinama vaisto farmakodinamika, o nuodo pasisavinimas ir pašalinimas iš organizmo yra žinomas kaip vaisto farmakokinetika. Farmakologijos užrašuose yra aiškiai išvardintos natrio chlorido farmakokinetinės ir farmakodinaminės savybės patvirtinant jo vartojimą kaip vaistą ir, kaip nuodą. Kaip ir visų kitų vaistų, neigiami natrio chlorido vartojimo poveikiai yra išvardinti medicinos vadovėliuose. Natrio chlorido užlaikymas ir pašalinimas iš organizmo labai apkrauna inkstų ir kitų organų veiklą, pažeidžia audinius ir padidina kraujospūdį, nes organizmas užlaiko vandenį tarpląsteliniame audinyje, kad galėtų praskiesti druską.

Inkstai

Stebėjimo tyrimai, parodantys U formos ryšį tarp mirštamumo ir druskos vartojimo yra klaidingai interpretuojami ir leidžia manyti, kad labai mažas druskos vartojimas padidina mirtingumą ir taip įrodo, jog vartoti druską yra sveika. Tačiau, kadangi trūksta atsitiktinių imčių kontroliuojamų tyrimų, šie asociacijos tyrimai neįrodo priežastinio ryšio. Mokslininkams sunku tiksliai nustatyti mirštamumo padidėjimą dėl mažo druskos vartojimo, nes tam yra trikdančių veiksnių, tokių kaip, prasta pacientų mityba, turinčių širdies nepakankamumą bei sergančių kitomis chroniškomis ligomis, kuriems trūksta maistinių medžiagų.

Lėtinis širdies nepakankamumas dažnai atsiranda dėl to, kad kairysis širdies skilvelis susilpnėja dėl nuolatinio priešinimosi aukštam kraujo spaudimui arterijose, kurį įtakoja padidėjęs kraujo plazmos tūris, atsirandantis dėl perteklinio skysčių užlaikymo, kurį sukelia natrio (druska) suvartojimas. Tikėtina, kad jaunesnių, druską vartojančių žmonių arterijų elastingumas jiems padeda išvengti padidėjusio kraujospūdžio, nes jų arterijos išsiplečia, taip kompensuodamos papildomą kraujo plazmos tūrį. Tačiau, su amžiumi arterijoms prarandant elastingumą, dėl druskos vartojimo padidėjęs kraujo plazmos tūris padidina kraujo spaudimą. Remiantis INTERSALT tyrimu, Brazilijos Janomami (Yanomami) gentis visiškai nevartoja druskos ir jų vidutinis kraujo spaudimas yra tik 95/61 mmHg, kuris su amžiumi nekyla. Priešingai Kinijoje, kur pagrindinė mirties priežastis yra insultas, greičiausiai susijęs su dideliu gyventojų suvartojamu druskos kiekiu.

Raudonieji kraujo kūneliai

Natrio chloridas, kuris taip pat naudojamas tirpdyti ledui mūsų keliuose, yra labai dirginantis ir nuodingas jautriems žmogaus audiniams, kas pastebėta druskai patekus į akis ar žaizdą. Tai paaiškina, kodėl organizmas bando apsaugoti audinius nuo žalos skiedžiant druską su vandeniu. Vandens užlaikymas tokiose periferinėse kūno vietose kaip kulkšnys pasireiškia kaip edema (pabrinkimas), o susikaupę skysčiai pilve skatina ascitą. Vartojant dar vieną vaistą, diuretiką (šlapimą varantis), kuris slopina vandens užlaikymą dėl druskos vartojimo ir nekreipiant dėmesio į pagrindinę problemos priežastį, yra sutrukdoma organizmo gynybiniam mechanizmui skiesti druską ir taip sukeliama grėsmė atsirasti kitiems nepageidaujamiems vaisto šalutiniams poveikiams, kaip pvz., dehidratacijai.

Tyrimai rodo, kad kuo daugiau yra suvartojama druskos, tuo labiau organizmui reikia kalio (kadangi šie elementai yra antagonistai), kurio gausu vaisiuose ir daržovėse. Mityba, kurios metu natrio vartojama daugiau negu kalio, padidina ligų ir mirtingumo galimybę, lyginant su mityba, kurios metu kalio vartojama daugiau negu natrio. Iš dalies, tai galėtų paaiškinti specialių organizmo baltymų, vadinamų natrio kalio chlorais (Na-K-Cl), pernešėjų veiklą, kurie padeda ląstelėms pašalinti natrio chloridą. Gali būti, kad kuo daugiau Na-K-Cl pernešėjai gauna kalio, tuo daugiau įmanoma pašalinti natrio chlorido. Tai taip pat paaiškintų, kodėl su druska susijęs vandens užlaikymas yra taip kruopščiai pašalinamas vartojant vaisius ir daržoves be jokios druskos, kuriuose yra daug kalio. Taip pat įmanoma, kad natrio chloridas organizme paprastai susidaro natūraliai kaip atliekų produktas po medžiagų apykaitos reakcijų, kuriose dalyvauja laisvi natrio ir chlorido jonai, o tai gali paaiškinti, kodėl organizmas sugeba pašalinti tik ribotą natrio chlorido kiekį. Tačiau tai neįrodo, kad natrio chloridas (druska) yra būtina maistinė medžiaga.

Vandens užlaikymas arba edema, atsirandanti ragenoje, stiklakūnyje ir kitose akies sudedamosiose dalyse dėl druskos vartojimo, greičiausiai prisideda prie trumparegystės, nes iškraipyta akies forma sukelia šviesos lūžio (refrakcijos) klaidas. Jei akis nesugeba išsiplėsti, kad sutalpintų skysčio perteklių, tuomet akyje atsiranda žalingas spaudimas, kaip kad esant glaukomai. Pacientai, besilaikantys „Kempfer“ rekomenduojamos ryžių be druskos mitybos, pagerino regėjimą.

Žemiau pateiktų NHANES duomenų palyginimas rodo, kad nuo 1971-1972 metų iki 1999-2004 metų trumparegystės atvejų tarp JAV moterų padaugėjo nuo 27.1% iki 45.8% (18.7% padidėjimas), o tarp JAV vyrų padaugėjo nuo 22.8% iki 37.4% (14.6% padidėjimas). Per tą patį laikotarpį druskos suvartojimas išaugo nuo maždaug 1800 mg iki 2900 mg per parą moterims (61% padidėjimas) ir nuo 2800 mg iki 4200 mg per parą vyrams (50% padidėjimas). Mano žiniomis, tai yra pirmas pasiūlytas galimo ryšio tarp trumparegystės paplitimo ir druskos kiekio suvartojimo remiantis epidemiologiniu tyrimu. Azijos šalyse, tokiose kaip Kinija ir Japonija, druskos suvartojama daugiausia ir, tuo pačiu, ten yra labiausiai paplitusi trumparegystė.

Tarp sveikatos priežiūros specialistų yra įprasta manyti, kad vaikai, kenčiantys dėl cistinės fibrozės, turi genetinį sutrikimą, kurį reikia gydyti kasdien jiems duodant dideles natrio chlorido (druskos) dozes, kad kompensuoti vaikų iškosėjamą didelį druskos kiekį, esantį jų plaučių gleivėse. Šie specialistai net nepagalvoja, kad gydymas natrio chloridu gali būti baisesnis už pačią ligą. Pavyzdžiui, gali būti, kad natrio chloridas nuodija organizmą ir veikia kaip epigenetinis faktorius, kuris stimuliuoja genetinį natrio trūkumo sutrikimą ir sukelia gausų atsikosėjimą sukeliančią cistinę fibrozę, kuomet organizmas bando šio nuodo atsikratyti. Natrio chloridas yra atsikosėjimą skatinantis produktas, kuris padidina gleivių ir skreplių srautą, kad iš kvėpavimo takų pašalintų nuodingą druską. Druskos pašalinimui pagamintos gleivės gali išsiskirti ir vemiant, o tai paaiškina druskos vartojimą kaip priemonę skatinti vėmimui.

Druskos sukeltas skysčių užlaikymas gali sukelti miego sutrikimus. Nors teigiama, kad pastaraisiais dešimtmečiais labai paplitęs nutukimas lemia padidėjusį miegą trikdančių sutrikusio kvėpavimo atvejų skaičių, apie 60% gyventojų, miego metu patyrusių kvėpavimo sutrikimus, nėra nutukę, o tai rodo, kad yra ir kitų priežasčių. Tyrimai parodė, kad miego apnėja ir nemiga pasireiškia žmonėms, kurių organizmas yra linkęs užlaikyti skysčius, nes gulimoje padėtyje perteklinis skystis pasislenka link viršutinių kvėpavimo takų ir juos užstoja. Kaip jau minėta aukščiau, NHANES duomenys rodo, kad pastaraisiais dešimtmečiais smarkiai išaugo druskos vartojimas, o tai gali būti susiję su druskos sukeltu skysčių užsilaikymu, kas yra miego metu sutrikusio kvėpavimo atvejų padidėjimo priežastis.

NHANES tyrimų analizė taip pat turėtų išnagrinėti anekdotinius stebėjimus, jog druskos vartojimas yra susijęs su peršalimu, gripu, nosies gleivinės pabrinkimu sergant sinusitu. Pasaulio Sveikatos Organizacijos duomenimis sinusito metu „sinusai prisipildo skysčio ir užsikemša“. Kitaip tariant, tikėtina, kad ne gleivių tekėjimas užkemša sinusus ir sukelia nosies gleivinės pabrinkimą, o tai nutinka labiau dėl nosies kraujagyslių ir gleivinės audinių patinimo užlaikant druskingą skystį. Gali būti, kad gleivinės išskyrų paskirtis yra paspartinti natrio chlorido pasišalinimą iš nosies kanalų. Jei pabrinkimas nepraeina, ląstelės toksinai gali kauptis dėl nepakankamos apytakos pro patinusius audinius, o tai sukelia infekciją.

Jungtinėse Valstijose ūmus rinosinusitas yra labiau paplitęs pietinėse valstijose, kurios dar žinomos kaip Insulto Juosta (Stroke Belt) ir, kurių gyventojai vartoja ypatingai daug druskos. Druskos sukeltas skysčių užlaikymas taip pat gali kauptis ir plaučiuose, žinoma kaip plaučių pabrinkimas. Įdomu pastebėti, kad jūrinių paukščių snapuose yra druską išskiriančios nosies liaukos, per kurias išsiskiria didelė natrio chlorido koncentracija, o tai reiškia, kad panaši nosies išskyrimo sistema, šalinanti natrio chlorido perteklių, gali būti ir pas kitus gyvūnus bei žmones.

Knygoje „Pasninkavimas gali išgelbėti Jūsų gyvybę“ (Fasting Can Save Your Life) Herbertas Šeltonas (Herbert Shelton) paaiškino, kaip širdies ligų pacientams, turintiems druskos sukeltą audinių pabrinkimą, pasninkaujant pagerėjo sveikata: Pasninkaujančio paciento organizmas sugeba druską ir vandenį sugrąžinti į kraujo apytaką, iš kur jie yra pašalinami. Paprastai didžiulis natrio chlorido kiekis išsiskiria kartu su šlapimu. Tokiais atvejais buvo pastebėta, kad pasninkaujant išsiskiria iki 78 g. druskos per dieną“. Kalbėdamas apie paprastą peršalimą Šeltonas atkreipė dėmesį į tai, kad pasninkas „gali paspartinti peršalimą“, o tai reiškia, kad pasninkas paspartina nosies gleivinės pabrinkimo sumažėjimą ir atkuria normalią kraujotaką, kad pašalintų susikaupusias nuodingas medžiagas. Bendras audinių pabrinkimo sumažėjimas taip pat gali paaiškinti, kodėl daugelis žmonių, valgančių natūralų maistą, kurio sudėtyje nėra arba yra labai mažas perdirbtos druskos kiekis, peršalimo ligomis serga rečiau.

Mokslininkams sunku paaiškinti, kodėl pasninko metu padidėja natriurezė (su šlapimu išskiriamas natris), ypač dalyvaujant antinksčių hormonui aldosteronui, kuris paprastai palaiko natrio kiekį kraujo serume inkstuose. Paaiškinimas gali būti toks, kad aldosteronas nereaguoja su natrio chloridu taip, kaip su laisvaisiais natrio jonais, gautais iš natūralių maisto produktų organinių junginių. Šeltonas pabrėžia, kad pasninkaujant natrio lygis serume išlieka pastovus, kas rodo, jog kartu su šlapimu šalinamas natrio perteklius daugiausiai atsiranda (susidaro) iš natrio chlorido.

This image has an empty alt attribute; its file name is fastingas.jpg

Didelę dalį skonio, uoslės, klausos ir regėjimo pojūčių pagerėjimą pasninkaujant galima susieti su žaibišku organizme sukaupto natrio chlorido kiekio sumažėjimu. Knygoje „Mokslas ir nuostabus pasninko menas“ (The Science and Fine Art of Fasting) Šeltonas teigia: „Nosies gleivinės sutirštėjimas (pabrinkimas) visada turi pabloginti uoslės pojūtį“, net jei nėra daug gleivių. Tai įrodo, kad pasninkavimas atstato uoslės pojūtį pašalindamas druskos sukeltą nosies gleivinės pabrinkimą. Šeltonas pabrėžė, kad pasninkavimo metu „uoslės pojūtis tampa labai aštrus“ ir „greičiau užuodžiami aplinkoje esantys nemalonūs kvapai, kurie prieš pasninkaujant nebuvo užuodžiami“, nors pasninkaujantysis labiau mėgaujasi paaštrėjusiais maloniais kvapais. Be to, Šeltonas sako, kad pasninko metu „akinių nešiotojai gali atsikratyti akinių ir matyti kaip niekad gerai ir be jų“, o tai reiškia, kad pašalinus druskos sukeltą audinių pabrinkimą, akies obuolys ir jo sudedamosios dalys grįžta į normalų dydį. Galiausiai, „labiausiai yra pastebimas klausos pojūčio pagerėjimas, lyginant su kitais pojūčiais“, kas, anot Šeltono, įvyksta dėl ausų kanalų ir eustachijos vamzdelių atsikimšimo, kurį irgi sąlygojo druskos sukeltas audinių pabrinkimas. Kalbant apie prėską mažai druskos turinčio maisto skonį, tyrėjai nustatė, kad sumažinus druskos vartojimą, žmonių skonio receptoriai gana greitai prisitaiko prie mažesnės druskos koncentracijos ir atkuria skonio jautrumą, suteikia galimybę žmonėms mėgautis sveikesnio maisto skonio savybėmis, tuo pačiu padidindami jų pasišlykštėjimą sūraus maisto skoniui. Visi šie įrodymai, siejantys druską su skonio, uoslės, regos ir klausos sutrikimais parodo, kaip druska pablogina žmonių gyvenimo kokybę.

Kadangi vasaros karštis sukelia didesnį druskos praradimą prakaitavimo metu, sumažėjęs druskos sukeltas skysčių užlaikymas kvėpavimo takų gleivinėse, kartu su mažesniu druskingo maisto vartojimu, gali paaiškinti retesnius peršalimo bei gripo ligų atvejus šiltesniais metų laikais. Taip pat buvo nustatyta, kad kaitinimasis pirtyje sumažina širdies bei kraujagyslių ligų tikimybę, ką irgi galima paaiškinti padidėjusiu natrio chlorido pašalinimu prakaitavimo metu. Galbūt teigiamą mankštos ir sporto poveikį širdies bei kraujagyslių veiklai būtų galima irgi susieti su didesniu natrio chlorido kiekio praradimu prakaituojant. Šeltonas pabrėžia, kad karštos vonios nepadidina nuodingų medžiagų pašalinimo iš ląstelių. Tai reiškia, kad prakaituojant pasišalina tik tos medžiagos, kurios jau būna patekusios į kraujotaką.

Pacientams, kenčiantiems nuo rinosinusito ir norint laikinai palengvinti simptomus yra rekomenduojama drėkinti nosies gleivinę druskos tirpalu. Jei naudojamo druskos tirpalo koncentracija yra didesne nei esanti nosies gleivinėje, tuomet osmosinis slėgis ištrauks dalį vandens ir bus jaučiamas laikinas palengvėjimas. Bet, kadangi nosies gleivinėje druskos vis dar yra, drėkinimas druskos tirpalu neužkirs kelio nosies gleivinei vėl užsipildyti skysčiu. Taip pat įmanoma, kad fiziologinio tirpalo dalis įsigers į nosies gleivinę ir taip padidins natrio chlorido kiekį, kas tik dar labiau pablogins būklę. Ne kartą buvo pranešta apie tokius atvejus.

Audinių pabrinkimas nėštumo metu yra toks dažnas atvejis, kad dabar tai netgi laikoma „normaliu reiškiniu“, vietoj to, kad nustatyti su druska susijusią patologiją. Druskos vartotojų populiacijoje žodis „normalus“ yra tiesiog eufemizmas, reiškiantis žodį „vidutinis“. Dvidešimtojo amžiaus viduryje nėščioms moterims buvo patariama sumažinti druskos vartojimą, tačiau šiais laikais tai jau nebevyksta. Tyrėjai teigia, kad trūksta įrodymų apie druskos žalą nėštumo metu, kas atrodo labai neįtikėtina, atsižvelgiant į bendras išvadas apie druskos žalą širdžiai, inkstams, smegenims bei kraujagyslėms. Reikia atlikti daugiau kruopščių, pramonės neįtakotų tyrimų dėl druskos poveikio nėštumo metu. Šis esminis kūdikio ir motinos sveikatos klausimas yra ypač svarbus atsižvelgiant į tai, kad kai kurių rūšių medicininiai negimusių kūdikių nužudymai atliekami naudojant druskos tirpalus.

Su druskos vartojimu susijęs perteklinio skysčio užlaikymas prisideda ir prie vidinės ausies problemų, tokių kaip Meniero liga (Meniere’s Disease) ar galvos svaigimas (vertigo), ypač, jei užlaikytame skystyje yra nesuvirškinto glitimo ir kazeino, kurie sudaro į klijus panašų eksudatą (klijų ausis). Tyrėjai, Kembelas (Campbell), Hejus (Hey) ir Tonkas (Tonks), kurie „British Medical Journal“ publikavo straipsnius, 1951 metų gruodžio mėnesį parašė apie „generalizuotą edemą (audinių išbrinkimą), kuri dažnai atsiranda prieš migrenos priepuolį arba pirminėse jos stadijose“. Tyrėjai pridūrė, kad moteriškos lyties migrenos pacientėms „jų sijonai tampa per siauri arba joms ištinsta kojos, o kitos pastebimai priauga svorio“. Nors tyrėjai migreną siejo su natrio ir vandens pusiausvyros sutrikimais, jie nesvarstė galimo natrio chlorido šaltinio pacientų mityboje kaip priežastinio faktoriaus. Gali būti, kad druskos sukeltas audinių pabrinkimas spaudžia kaukolinius nervus, kurie sukelia migreną. 2014 metais Amero (Amer), Vudvardo (Woodward) ir Apelo (Appel) BMJ, atsitiktine tvarka vykdomo klinikinio tyrimo rezultatai patvirtino, kad sumažėjęs druskos vartojimas žymiai sumažina galvos skausmo riziką.

Kaip ir daugelis kitų plaučių ligas sukeliančių vaistų, druskos vartojimas yra stipriais susijęs su astma. Pacientams skiriami druskos tirpalai dažnai turi neigiamą poveikį, įskaitant plaučių uždegimą, plaučių edemą, padidėjusį kraujospūdį, pulsą bei kvėpavimo dažnį, vėmimą, nerimą ir ūminį širdies nepakankamumą. Kiek būtų galima sumažinti kančių ir mirčių dėl plaučių uždegimo pagyvenusių žmonių tarpe tiesiog sumažinus ar pašalinus natrio chloridą iš jų mitybos raciono? Eugenijus Kristianas (Eugene Christian), kuris rašė knygas apie neapdoroto maisto mitybą, tokias kaip „Neapdoroti maisto produktai ir kaip juos naudoti“ (Uncooked Foods & How To Use Them), laisvai vartojo druską ir būdamas 72 metų mirė dėl plaučių uždegimo. Palyginimui, natūralus kokosų vanduo, kuriame yra subalansuotas natrio ir kitų elektrolitų kiekis, nesukelia jokio šalutinio poveikio skubaus atvejo metu jo suleidus tiesiai į veną. Įrodyta, kad yra mirtina išgerti druskos tirpalą, kurio koncentracija yra vienas gramas natrio chlorido vienam kūno svorio kilogramui. Kalbant apie kūno svorį, druskos vartojimas taip pat prisidėjo prie nutukimo epidemijos, nes skatina vartoti daugiau kalorijų savyje turinčius gėrimus, tokius kaip alus, gazuoti gaivieji gėrimai, šokoladinis pienas, pieno kokteiliai ir cukrumi saldinti vaisių gėrimai.

Be abejo, organizmo emetinė (sukelianti vėmimą) reakcija į druską yra gynybinė reakcija, kad pašalinti nuodingą medžiagą. Dar būdamas jauno amžiaus ir laisvai valgydavęs druską, autorius prisimena kartais juntamą pykinimą ir staigų labai sūrių seilių sutekėjimą į burną prieš pat vėmimą, kas buvo priskirta „skrandžio virusui“. Tokie skrandžio gripo ar skrandžio viruso atvejai gali būti ne kas kita, kaip organizmo bandymas pašalinti natrio chlorido perteklių. Skarlatina ir difterija yra taip pat susijusios su druskos sukeliamu audinių pabrinkimu. Karščiavimas yra įprastas šalutinis natrio chlorido tablečių poveikis, galbūt kaip priemonė pašalinti druską prakaituojant. Be ankščiau išvardintų druskos tirpalo neigiamų poveikių, karščiavimas pasireiškia ir pacientams, kuriems natrio chlorido tirpalas buvo lašinamas tiesiai į veną lašelinės pagalba. Taigi, druska yra egzogeninis pirogenas, sukeliantis pirogeninę hipertermiją ar karščiavimą. Karščio bangos ir prakaitavimas naktį taip pat gali būti susiję su druskos vartojimu. Dėl vidurių šiltinės žuvo daugiau karių nei karo metu tarp Ispanijos ir Amerikos, kas gali būti susiję su dideliu druskos vartojimu, kuri buvo gausiai naudojama kaip maisto konservantas karo lauko mitybos racione. Visa žmonių populiacija, gyvenanti vidutinio klimato kraštuose per amžius maitinosi druskos pagalba konservuotu maistu, o tai galėjo prisidėti prie jų aukšto sergamumo ir mirties atvejų dėl „infekcinių“ ligų.

Zangas (Zhang) ir kiti Kinijos tyrėjai 2015 metais paskelbė savo išvadas „Cell Research“ leidinyje, kurios parodė, kad druskinga mityba pelėms skatina plaučių uždegimą. Okinavai (Okinawans), seniausi žmonės pasaulyje, kurie nepažįsta daugybės lėtinių ligų, tokių kaip vėžys ar širdies ligos, dažniausiai miršta dėl plaučių uždegimo ir tuberkuliozės, kas, greičiausia, yra susiję su gausiu druskos vartojimu, nors jie jos valgo mažiau nei kiti Japonijos gyventojai. Teigiama, kad druska iš dalies paralyžiuoja sfinkterio pūsleles, kontroliuojančias šlapimo pūslę. Naktinės enurezės (nevalingo šlapinimosi) metu vaikų išskiriamame šlapime rasta didesnė natrio koncentracija.

Emetinis (vėmimą skatinantis) natrio chlorido poveikis taip pat gali paaiškinti rytinį pykinimą nėštumo metu. Šeltonas pabrėžia, kad pykinimas, vėmimas ir rytinis pykinimas „nėra nėštumo simptomai. Tai yra atsinaujinimo simptomai. Jie rodo, kad gamta užsiima namų tvarkymu. Organizmas turi būti kuo geriau pasiruošęs nėštumui ir gimdymui“. Šeltonas taip pat pridūrė: „Įprastais rytinio pykinimo atvejais pakanka trijų ar keturių pasninkavimo dienų, kad būtų atstatytas komfortas ir būtų sudarytos sąlygos moteriai valgyti nesikankinant“. Tokį greitą pagerėjimą galima paaiškinti didelio natrio chlorido kiekio pašalinimu pasninkavimo metu.

Visai atsitiktinai tyrėjai išsiaiškino, kad natriurezė (su šlapimu išskiriamas natris) pasiekia piką maždaug trečią ar ketvirtą dieną nuo pasninkavimo pradžios ir vėliau kasdieną vis mažėja. Bolteris (Boulter), Hofmanas (Hoffman) ir Arkis (Arky) leidinyje „Natrio šalinimas badaujant“ (Pattern of Sodium Excretion Accompanying Starvation) pareiškė, kad natriurezė tęsiasi dar tris ar keturias dienas tol, kol angliavandenių kiekis maistinėse medžiagose lieka mažesnis nei 50 g. Kai pradedamas vartoti minimalus dienos angliavandenių poreikis – 150 gramų angliavandenių (600 kalorijų iš angliavandenių) – baigaisi pasninkavimo sukelta natriurezė. Baigiasi pasninkas. Šį padidėjusį angliavandenių suvartojimo poveikį tyrėjai vadina pasninkavimo antinatriurezine faze ir pakartotinu maitinimu. Šie atradimai padeda paaiškinti Šeltono pastabas, kad angliavandenių perteklius yra susijęs su kataru (peršalimu), nosies gleivinės užgulimu. Taip yra todėl, kad didesnis angliavandenių vartojimas trukdo pašalinti natrio chloridą, kuris sukelia nosies gleivinės pabrinkimą. Taip pat reikia atkreipti dėmesį, kad duonoje, kuri yra gana įprastas angliavandenių šaltinis vidutinėje mityboje, yra daug pridėtinės druskos. O vaisių, kuriuose yra daug vandens ir, kuriuose yra mažesnė angliavandenių koncentracija, organizmą valančių ir sveikatą gerinančių dietų metu yra valgoma mažiau.

Griežta mityba be druskos pasirodė esanti veiksminga gydant odos ligas, tokias kaip odos tuberkuliozė ir vilkligė. Leidinyje „Odos ligos, mityba ir medžiagų apykaita“ (Skin Diseases, Nutrition and Metabolism) Erikas Urbakas (Eric Urbach) teigia: „Laikantis griežtos mitybos be druskos… natrio ir chlorido šalinimas kartu su šlapimu per dvidešimt keturias valandas neviršija 0,8 – 1 Gm“. Apskaičiuota, kad vidutinis druskos vartotojas savo organizme sukaupia nuo trijų iki keturių uncijų druskos, tai yra maždaug nuo 84 iki 112 gramų natrio chlorido. Taigi, šiam asmeniui prireiks trijų ar keturių mėnesių laikytis griežtos mitybos be druskos, kad būtų galima pilnai pašalinti organizme sukauptą druską. Tai gali įtakoti ir kūno svorio sumažėjimą (nuo 15 iki 20 svarų ar net daugiau) dėl organizme sumažėjusio užlaikyto vandens. Druskos šalinimas per inkstus yra lėtas procesas, nes didelis druskos osmoninis slėgis kraujyje sumažina inkstų galimybę ją išfiltruoti.

Kita vertus, judėjimas, kuris skatina limfą tekėti atgal į kraujotaką ir link šalinimo organų, tokių kaip inkstai, oda ir gleivinės membranos, gali pagreitinti natrio chlorido pašalinimą, kuris, anot mokslininkų, yra susikaupęs poodiniame limfos skystyje. Tyrėjai nustatė, kad tiriamųjų prakaitas pašalino 12 -15 gramų druskos, kuomet jie 10 valandų intensyviai dirbo vidutiniškai karštomis sąlygomis. Tai yra daug daugiau nei kiekis, išskiriamas laikantis vien tik griežtos mitybos be druskos. Tačiau gali būti, kad išorinė temperatūra įtakoja tik druskos šalinimą, o ne išskiriamos druskos kiekį ar koncentraciją skysčiuose. Pavyzdžiui, nosies gleivinė daug aktyviau šalina natrio chloridą esant šaltam orui, kai prakaitavimas per odą būna mažiausias.

Amerikos sporto medicinos koledžas (The American College of Sports Medicine) pranešė apie kontroliuojamų tyrimų duomenis, rodančius, kad daug vaikštantys asmenys peršalimo ligomis serga perpus rečiau, nei sėslūs ir mažai judantys, o tai patvirtina hipotezę, kad dėl aktyvumo pagerėjus limfos apytakai, padidėja šalinamos druskos kiekis bei sumažėja nosies gleivinės pabrinkimas sergant rinosinusitu. Bėgikai taip pat mažiau serga, tačiau per didelis fizinis krūvis yra neproduktyvus, nes silpnina imuninę sistemą, o limfinė sistema yra jos dalis. Limfa yra ir akyse, o dėl akių aktyvumo skatinamas limfos nutekėjimas, ypač kartu laikantis griežtos mitybos be druskos, kas gali turėti įtakos mažinant druskos vandens užsilaikymą akyse, susijusį su trumparegyste ir glaukoma.

Limfinės sistemos treniruoklis

Natrio chlorido sukeltas vandens užlaikymas taip pat turi įtakos žarnyno audinių pabrinkimui (edemai), dėl kurios padidėja pilvo ertmės slėgis. Dėl to susidariusi pilvo hipertenzija trikdo normalų kraujo tekėjimą venomis pilve ir taip prisideda prie apatinės kūno dalies kraujotakos problemų, tokių kaip venų varikozė, hemorojus, gausios ir skausmingos menstruacijos. Pilvo hipertenzija taip pat trikdo širdies darbą, inkstų filtracijos greitį bei plaučių talpą. Druskos sukeltas audinių pabrinkimas (edema) taip pat prisideda prie audinių perpildymo, kuris suspaudžia nervus esant tokioms neurologinėms problemoms kaip išialgija ir karpelio tunelio sindromas. Naujausi tyrimai rodo, kad druska taip pat turi uždegiminių savybių, kurios prisideda prie organizmo audinių perpildymo ir patinimų. Pavyzdžiui, 2017 metais „Imunologijos žurnale“ (The Journal of Immunology), Tubbs ir kt. (2017) buvo paskelbta, kad dėl mitybos, kurioje gausu druskos, gyvūnams paūmėja uždegiminės žarnyno ligos.

Supratimas, kad natrio chloridas yra nuodinga medžiaga, o ne maistinis ir nekenksmingas skonio stipriklis ar maisto konservantas, yra svarbus žingsnis didinant visuomenės supratimą ir pasirengimą atsisakyti šio pavojingo, visur naudojamo, mūsų maistą nuodijančio elemento. Cheminė (organinė) forma, kuria mes vartojame natrį ir kitus reikalingus elementus yra labai svarbi to elemento biologiniam prieinamumui (pasisavinimui) ir panaudojimui mūsų organizme, norint kurti ir palaikyti gerą sveikatą. Pavyzdžiui, norint kvėpuoti, į mūsų plaučius turi patekti deguonis, o deguonis yra ir vandenyje, tačiau, jei bandysime užpildyti savo plaučius vandeniu, kad gauti deguonies – mes paskęsime. Lygiai taip pat, norėdami išlikti sveiki, mūsų mitybos racione turi būti natūralaus (organinio) natrio ir natūralaus (organinio) chlorido, tačiau, jei bandysime šių elementų poreikį organizmui patenkinti vartodami natrio chloridą (druską), mes tik apsinuodysime, o mūsų sveikatai reikalingų minėtų elementų poreikis liks nepatenkintas. Natūralus nesūdytas maistas yra geriausias mūsų šaltinis gauti natūralaus natrio ir natūralaus chlorido.

Galiausiai, kai kurie žmonės gali prieštarauti, kad natrio chlorido pašalinimo metu pasišalina ir į jį pridėtas jodas, kuris reikalingas palaikyti sveikatą. Tačiau, pasisavinamo jodo gausu natūraliuose maisto produktuose, tokiuose kaip tamsiai žalios lapinės daržovės, kuriose yra pilna ir kitų natūralių organinių mineralų, kaip natris, kalcis ir kiti elementai. 

Iš anglų kalbos vertė Kristina Rudienė

Originalų straipsnį galite rasti nuspaudę šią nuorodą: http://www.bodyfatguide.com/SaltPoisonous.htm?fbclid=IwAR187vkhYoA_ahOQk9gvzErHFMkiE_zcZznt7AD3I5c2dUH1fgMgSVnCQec


Druska yra absoliučiai nereikalinga maiste. Pagrindinė druskos žala yra ta, kad ji yra enzimų slopintoja, tai yra pagrindinė priežastis, kodėl ją naudoja kaip konservantą.

Tarp japonų yra labai paplitęs skrandžio vėžys, kuris siejamas su dideliu druskos kiekio vartojimu.

Šaltiniai:

  1. Knyga Roso Horno, pavadinimu Sveikatos revoliucija (The Health Revolution).
  2. Influence of Race and Dietary Salt on the Antihypertensive Efficacy of an Angiotensin-Converting Enzyme Inhibitor or a Calcium Channel Antagonist in Salt-Sensitive Hypertensives https://doi.org/10.1161/01.HYP.31.5.1088

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s