Kodėl mes konfliktuojame ir nesusikalbame?

Įvadas į bendrąją semantiką – 2021 m.

Straipsnio autorius: Rimantas Juodelis

Vardų rodyklė:

A. Korzybski, Stuart Chase, S. Y. Hayahawa, Robertas B. Pula, Gadas Horowitz, D. David Bourland, E. W. Kellogg, Buckminister Fuller, Mark Twain, B. F. Skinner, Irving. J. Lee, Lao Tse, Aristotelis.


XX amžiaus pradžioje, JAV susiformavo filosofijos kryptis, kuri tiria mūsų žodžių reikšmę. Žodžiai sakomi ne šiaip – žodžiai atlieka funkciją. Todėl turi turėti reikšmę. Jei tas pats žodis ar jų junginys konkrečiame kontekste dviems žmonėms reiškia skirtingai – žmonės negali tarpusavyje susikalbėti. Todėl bendroji semantika ir analizuoja kam ką, koks žodis reiškia ir ar reiškia ką nors. Pasak žmogaus, kuris savo atliktus darbus populiarino, kaip „Bendrąją semantiką“ – A. Korzybskio, čia atsakoma į klausimus – ką mes žinome ir kaip mes sužinome.

Pasak Bendrosios semantikos instituto, kai lenkų matematikas Alfredas Korzybskis (ang. Alfred Korzybski, 1879 – 1950), labiausiai žinomas ir analizuojamas žmogus, praėjus dvylikai metų nuo pirmosios išleistos knygos, pavadinimu „Manhood humanity“, 1933 metais išleido savo antrą knygą „Mokslas ir sveikas protas“ (Angl. „Science and sanity“) – tai sukėlė didžiulį sąmyšį tarp mokslininkų ir intelektualų, o 1934 m. Korzybskis pradėjo keliauti po Ameriką, norėdamas reklamuoti savo darbą, kurį jis pavadino „Bendrąja semantika“ (Ang. Trumpintys „GS“). Nuo 1935 m. Sausio mėn. Iki pirmojo instituto surengto seminaro 1938 m. Liepos mėn. Korzybskis skaitė seminarus ar paskaitas dvylikoje kolegijų ir universitetų: (Kanzaso universitetas, Vašingtono valstijos mokykla, Vašingtono universitetas, Williamso Berkeley institutas, Mičigano universitetas, „Olivet College“) ,Vistaro institutas Filadelfijoje, Galoiso matematikos institutas Long Ailendo universitete, Kolumbijos universitetas, Šiaurės vakarų universitetas, Čikagos universitetas ir Harvardo universitetas); trys ligoninės (Menningerio klinika Topekoje, Kanzaso valstijoje, Naujojo Džersio Marlboro valstybinė ligoninė ir Peorija, Ilinojaus valstijos ligoninė); konferencijose ir privačiai organizuotuose seminaruose Sent Luise ir Los Andžele. Korzybskis siekė šviesti savo skaitytojus ir studentus, kaip įvertinti ir veiksmingiau reaguoti į įvairias patirtis, su kuriomis jie susidūrė gyvenime, ypač tinkamai reaguojant ir prisitaikant prie simbolinių dirgiklių, tokių kaip kalba.

Be Alfredo Korzybskio taip pat, labiausiai išpopuliarėjo tokie bendrosios semantikos atstovai, kaip „Stuart Chase“, su knyga „The Tyranny Of Words“, išleista 1938 m. „S. Y. Hayakawa“ ir knyga: „Language In Thought And Action“. Savo knygoje Stuart Chase buvo užsiminęs apie knygą, kuri sudaro bendrosios semantikos pagrindą „Science and sanity“: „tą knygą buvo sunkiau skaityti, negu visus filosofus, kartu sudėjus“. A. Korzybskis ir kiti autoriai iškėlė mintį, kad žodžiai ir tikrovė skiriasi – žodžiai neatitinka tikrovės. Bendrosios semantikos atstovai teigia, kad žodis atspindi tik vieną objekto savybę, nors tikrovėje jų tiek daug, kad negalėtum suskaičiuoti.

Pavyzdžiui,jeigu paimsite popieriaus lapą ir parašysite ten tokius žodžius: šuo, smėlis, jūra, tinklinio kamuolys, žmogus, besileidžianti saulė, dangus ir paukštis. Tada žiūrėdami į popieriaus lapą su keliais žodžiais, turėsite vaizdą, kuris atrodys skurdus ir nesuprantamas. Tačiau, jeigu žiūrėsite į paplūdimio nuotrauką – vaizdas atrodys daug aiškiau. Ir jokiais žodžiais nepavyks šios nuotraukos tiksliai išreikšti.

Aristotelis (pasak istorijos) išskyrė sąvoką „substancija“, kas paprasčiau kalbant, reiškia būtį. Ir daugybę metų iki šiandien, žmonės naudojo šią sistemą ir vis dar naudoja, manydami, „yra būtis“. Tačiau A. Korzybskis pasisakė prieš tokią „Aristotelišką“ (Pastaba 1) sistemą ir reikalavo atsisakyti vartoti „būti“ (veiksmažodžio), kaip loginės grandies. Prie savo knygos „science and sanity“, pridėjo prierašą „Ne Aristoteliškos sistemos ir įvadas į bendrąją semantiką (Angl. „An Introduction to Non-Aristotelian Systems and General semantics“)

Kadangi žmonės, kurie naudoja Aristoteliškas sistemas, savo kalboje, padaro prielaidą, kad objektas A, tuo pat metu būdamas objektu B, sutampa. Pvz.: „Gėlė yra augalas“, „žmogus yra gyvūnas“. Tačiau mes žinome, kad augalas ir gėlė, kaip objektai, skiriasi – augalo kategorijoje telpa ir gėlės ir medžiai, ir krūmai, o ne vien tiktai gėlė. Tad kai vienos kategorijos objektas tuo pačiu metu yra kitos kategorijos objektas – kyla nesusikalbėjimas, kuris iššaukia ekonomines, politines arba socialines problemas.

Bendroji semantika yra žinoma praktinė disciplina, taikanti šiuolaikinį mokslinį mąstymą ir kalbos strategijas kasdienio gyvenimo problemoms spręsti – taip semantiką apibūdina pats bendrosios semantikos institutas, kurį įkūrė – Alfred Korzybski. Paprastai, kai kalbame apie „Bendrosios semantikos institutą“, kalbame apie Alfredo Korzybskio Čikagoje 1938 m. įsteigtą kvalifikuotą pelno nesiekiančią organizaciją.

Šiuo metu, (2021 m.). reikalingą informaciją apie institutą ir jo veiklą, galima rasti internete, pavadinimu „The Institute of General Semantics“. Vėliau, kai Korzybskis įsteigė „IGS“, buvo pradėti vykdyti bendrosios semantikos mokymai.

Bendrosios semantikos institutas skatina mokslinį požiūrį į žmogaus elgesio supratimą, ypač susijusį su simbolių sistemomis ir kalba. Institutas taip pat skatina taikyti patikrintus principus, nukreiptus į kritinio mąstymo, racionalaus elgesio ir bendrą proto pažangą. Institutas siekia šios misijos:

Leidiniai – IGS (Bendrosios semantikos institutas) leidžia savo ketvirtinį žurnalą „ETC: bendrosios semantikos apžvalga“, taip pat knygas, kurias galima rasti IGS parduotuvėje.

Švietimas – IGS vykdo seminarus ir mokymo programas, bendradarbiauja su mokyklomis ir universitetais, kad teiktų mokymo programas ir medžiagą, ir siūlo bendrą semantikos informaciją internete.

Programavimas – IGS rengiamos konferencijos ir programos, taip pat prestižinis Alfredo Korzybskio memorialinių paskaitų ciklas.

Bendruomenė – IGS skatina bendrystės jausmą ir bendrą mokymąsi tarp savo narių ir norinčių sužinoti daugiau apie bendrąją semantiką per savo narystės programą ir internetinius išteklius.

Instituto direktoriumi ilgą laiką dirbo Robertas B. Pula. Jis dėstė bendrosios semantikos pagrindus, taip pat reikšmingai prisidėjo prie bendrosios semantikos, kuriant teoriją. Internete galite rasti kelias Roberto B. Pulos paskaitas. Pavyzdžiui, jis analizuoja klausimą, ar gali kas nors būti neribotas arba beribis. Jis pastebi: „Kaip gali sakyti, kad kas nors yra neribotas, jeigu nežinai to ribų“. Tad, apsvarstykite: kai sakoma „neribotas internetas“, „neriboti tepalo naudojimosi būdai“ ar „neribotos galimybės įsidarbinti“ – tai gali būti susiję su įmonių noru jus apgauti ir iš to uždirbti. O „beribė visata“, „atgimimas neribotai“ su nepakankamu pasaulio pažinimu ir jūsų valdymu, per religinę instituciją. (žr. B. F. Skinner – Science & Human Behavior). Toliau Robertas B. Pula dalinasi patirtimi apie 3 metus trukusius tyrimus, dirbant su spalvomis. Jis sako: “Vis dar yra manančių, kad balta spalva yra mišinys kitų. Taigi, aš mėgstu kartais tapyti. Aš paėmiau paletę dažų ir sumaišiau keletą tūbelių – man nepavyko“. Kadangi taip sako fiziką studijuojantis žmogus; jis turi galvoje šviesos srauto fizinėmis vadinamas savybes, kada sumaišius raudoną, žalią ir mėlyną prožektorių šviesas, gauname baltą spalvą. Žmogus, kuris piešia, taip nekalba.

Spalvų paletė

Taigi, abu asmenys tą patį sakinį interpretuoja skirtingai. Nes skiriasi jų patirtis. Todėl jiems niekaip nepavyksta susikalbėti. Jau nekalbant apie tai, kaip komunikuoja žmogus, mokantis filosofiją, su žmogumi, išsilavinusiu kultūrinės antropologijos ar psichologijos moksle. Jie ne visada komunikuoja. Dažnai jie tik dalinasi žodžiais, bet ne informacija.

Norėčiau paminėti Gadą Horowitzą (Angl. Gadas Horowitz, 1936 m.) kuris rengė radikalios bendrosios semantikos seminarus, remdamasis savo iniciatoriaus Alfredo Korzybskio nustatytu bendrosios semantikos principų ir praktikos pritaikymo ir plėtojimo projektu bei taip prisidėjo vystant bendrąją semantiką. Horowitz kelia klausimus apie mūsų realybės reprezentavimo būdus. Metus trukusius seminarus parodė, kaip bendros semantinės technikos gali būti panaudotos nesąžiningai sumenkinant pasaulio supratimą, taip pat plėtojant protingesnę orientaciją į realybę. Gadas Horowitzas mokė dirbti su neurolingvistiniais prietaisais, pagrindinėmis bendrosios semantikos technikomis: struktūriniu skirtumu, singuliarumu [indeksu], istoriškumu [data], ne visumu, kontekstualumu [grandinės indeksu], santykiškumu. [kabučių ir brūkšnių].

Reikšmingai prie bendrosios semantikos prisidėjo ir A. Korzybski studentas Delphus David Bourland (1928 m.) išleidęs tris knygas: “To Be or Not: An E-Prime Anthology” 1991 m, More E-Prime: To Be or Not II 1994 m ir E-Prime III!: A Third Anthology 1997 m. Knygose, ant kurių viršelių nubrauktas žodis „yra“ (Angl. „Is“) autorius pristatė anglų kalbos versiją English-Prime, (Trump. „E-prime“,) kurioje išskyrė visas „Būti“ veiksmažodžio formas, įskaitant visas konjugacijas,(asmenuotes) susitraukimus ir archajiškas formas. Jis pasisakė už visų formų „būti“ pašalinimą dėl paprastumo, nors ne visada „būti“ vartojimas padaro žalą.

Viename ETC žurnalo straipsnyje pavadinimu – „WORKING WITH E-PRIME: SOME PRACTICAL NOTES“, dar be D. David Bourland, atsakinėjo E . W Kellogg:

  • Jūs vadinate „E-Prime“ kalbos disciplina. Kodėl?

„E-prime“ vartotojai stengiasi pasakyti tiksliai, ką jie turi galvoje. Kai aš sakau „beveik visada“ – turiu omenyje ne „visada“. Rašydamas beveik visada ištrinu ar modifikuoju tokius absoliutus ir tai stengiuosi padaryti kalbėdamas. (Balsu) Aš sakau, kad kalbos vartojimas būtų tikslesnis, vengiant absoliutaus požiūrio ir naudojant tokias kvalifikacijas, kaip „mano patirtimi“, „man“, „kaip aš matau“. E-prime, reiškia tik atsisakymą veiksmažodžio būti ir gali apimti kitus, ne Aristoteliškus kalbinius įtaisus, tokius, kaip datavimas, vengimas absoliučių ir indeksavimas. E-prime taip pat naudojasi A. Korzybskio pasiūlytomis formulėmis. E-prime siekia fenomenologiškai idealios kalbos, kuri reprezentuoja ir perduoda mūsų patirtį kuo aiškiau ir tiksliau. (E. K.

  • Kaip E-prime veikia?
  • Pvz. Jei pamatėte su viskio buteliu gatvėje besiblaškantį vyrą, galite pagalvoti „jis girtas“.
    „E-Prime“ programoje vietoje to pagalvotumėte „Jis elgiasi, kaip girtas“ arba „Jis atrodo girtas. Galų gale, jūs galėjote susidurti su aktoriumi (praktikuojančiu girtą vyrą), užuot paprasčiausiai ėję pro šalį, galite iškviesti jam greitąją pagalbą. (E.K.)
  • Aš noriu naudoti „yra“, kaip kieno nors identifikavimą. (Identifikuoti vieną objektą, kaip kitą. Pvz. žmogus yra gyvūnas). Tikras mokslinis metodas priklauso nuo to, kas yra tiesa ir kas nėra tiesa. Kokią žalą gali padaryti „būti“ naudojimas šiame kontekste?
  • “Norint įrodyti teiginį, kad „Visos varnos yra juodos“, reikėtų pažvelgti į visas visatos varnas. Tačiau vienam reikia tik vienos baltos varnos įrodyti, kad tai klaidinga. (E. K.)

(E . W Kellogg III and D. David Bourland, 1990)


Pastaba 1. Įdomu tai, kaip yra apibūdinama „Non-Aristotelian“ t. y. Ne Aristoteliška sistema. Čia yra daroma prielaida, kad egzistuoja, tokia, kaip „Aristoteliška sistema“. Tačiau, jei mes pašaliname egzistencinį požiūrį ir gyvename tiktai tarp įvykių – jeigu „būti“ veiksmažodžio, kaip loginio konstrukto vartojimas, yra pašalinamas – kaip galima kalbėti apie statišką sistemą, tarsi tokia egzistuotų. Juk visada ji buvo sudaryta iš įvykių ir pokyčių. Aš nesakyčiau, kad sistema yra „Ne-Aristoteliška“.

Taigi, toliau norėčiau implikuoti žvilgsnį į semantiką iš savo patirties. Taikant semantiką kasdieniniame gyvenime, pastebėjau pokyčius supratime apie tai, kaip tas pasaulis, kuriame gyvenu atrodo. Juk turite idėją apie tai, kad norite ko nors? O kas, jei šį idėja, suformuluota neteisingai, semantine prasme? Kas, jei mūsų tikslas suformuluotas ne taip? Pavyzdžiui, žmonės gali siekti „būti sveiku“. Tačiau aš siekiu kalcio, magnio, vitaminų, miego, pagarbos – man tai geriau padeda žinoti ko noriu. Žmonės gali manyti, kad „kažkada nebuvo gyvybės“, arba gali sakyti „Nebuvo susiformavusios nukleininės rūgštys, tačiau susiformavo įvykių determinacijos dėka“ – man tai arčiau tikrovės. Gali manyti, kad „žmonės yra kvaili“, arba sakyti: „šis žmogus neparašė nė vienos knygos per visą savo gyvenimą“. Manyti, kad „valia yra laisva“ arba matyti, kaip jis pašoko dėl to, kad jo pirštą privėrė su durimis ar „jis užsisegė saugos diržą iš baimės“. Taigi, sakyčiau, kad semantika man pasireiškė pokyčiais pasaulio pažinime. Atrodo lengviau atskirti ar informacija atlieka komunikacinę funkciją, taip pat tiksliau galiu suformuluoti ar išreikšti mintimis savo patirtį. Semantika padeda klausant kitų žmonių kalbos. Korzybksis sakė: „kalba nėra išmokstama savaime“. Stebiu kalbą – stebiu ką noriu pasakyti. Visi savo gyvenime siekiame patenkinti vienokus ar kitokius poreikius ir tam naudojame kalbą. Jei žinai kokius poreikius nori patenkinti ir supranti, kaip formuluoti klausimą – gali juos patenkinti. Bet jeigu klausimas suformuluotas neteisingai – kenti nepriteklių, to pavyzdys: pagarbos trūkumas.

Aš pastebėjau, kad mes gyvename dviejuose pasauliuose: įvykių ir egzistenciniame.

Įvykių pasaulyje vyksta cheminiai, biologiniai ar fiziologiniai įvykiai arba procesai. Šiame pasaulyje vieni įvykiai paveikia kitus – būtent dėl to nėra jokių įvykių, kurie vyksta laisvai ir nepriklausomai. Pavyzdžiui augalas yra priklausomas nuo saulės, šilumos, drėgmės, maistinių medžiagų ar deguonies. Ir jeigu jų pakankamai negauna – džiūsta. Taigi vyksta biologiniai įvykiai. Jei vėjas pučia lapus – vyksta fiziologiniai. Jei dulkės patenka į akį – organizme yra išskiriamos cheminės medžiagos, kurios priverčia judėti akių raumenis ir visą kūną fiziologiškai. Jeigu vanduo virsta garais – tai vyksta cheminiai procesai. Šiuo pasauliu reikia remtis inžinieriams, architektams, fizikams, chemikams, genetiką studijuojantiems ar elgesį (Pvz. biheiviorizmas) tiriantiems žmonėms. Tokiame pasaulyje nėra tikrovės apibūdinimų ar bandymų pasakyti, koks pasaulis iš tikrųjų yra. Vietoje to sakoma kas vyksta: “Vėjas, skrisdamas 100 m. per sekundę greičiu paveikė namo stogą“, „ši medžiaga gali atlaikyti 5 tonų svorį“, „oru sklinda akustinės bangos“, „reikia ištirti, kaip šis katalizatorius paveikia krakmolą“.

Tuo tarpu egzistenciniame pasaulyje, objektai išlieka statiški ir nepakitę. Šiame pasaulyje bandoma apibūdinti tikrovę. Sakoma, kad kas nors kur nors egzistuoja, arba sakoma – kas nors egzistuoja kaip kas nors kitas. Pavyzdžiui, laisvė egzistuoja valioje, mėlynumas egzistuoja danguje, tingumas arba kvailumas arba protingumas, intelektualumas, nuoširdumas – egzistuoja žmoguje. Egzistuoja liga, egzistuoja virusas, egzistuoja emocijos, egzistuoja atmintis, egzistuoja sąmonė, egzistuoja Dievas, egzistuoja dvasia, yra pomirtinis gyvenimas, rojaus sodas yra, dvasia, siela yra, gerumas yra širdyje (geraširdis) pradžia yra, knyga ant stalo yra, automobilis garaže būna, žmogus yra storas, žmogus yra plonas, obuolys yra vaisius, morka yra daržovė, žmogus yra linksmas, saulė ryški. Tokie objektai egzistuoja ir jų neveikia jokie įvykiai. Nei cheminiai, nei fiziologiniai arba biologiniai. Objektai nesikeičia. Ir šis pasaulis, vadinamas „substancija“ arba „būtimi“.

Šie pasauliai atrodo skirtingi ir vienas su kitu nederantys. Tačiau nuo Aristotelio iki pat šių dienų naudojami, nors egzistencinis pasaulis ir neįmanomas moksliniu požiūriu – tai priskiriama prie nepagrįstų nuomonių mokslinėje kalboje. Ar taip kalbėti yra gerai ar taip kalbėti yra blogai – neatsakysiu. Galiu atsakyti tik įvykiu: gyvenančių egzistenciniame pasaulyje smalsumas yra atitraukiamas nuo bandymo suprasti, kaip iš tikrųjų veikia gamta, ką ir sako B. Fulleris.

Bakminsteris Fuleris

Taigi, čia atrodo verta užsiminti apie Buckminsterį Fullerį, (Angl. „R. Buckminster Fuller“ 1895-1983) kuris turėjo bent vieną susitikimą su Alfredu Korzybskiu, tikriausiai 1920-ųjų pabaigoje ar 1930-ųjų pradžioje, Čikagoje. Kiekvienas vyras tikrai žinojo apie kito darbus, nors nerasta įrodymų, kad kuris nors iš jų darė didelę įtaką kitam. 1950 m. Mirus Korzybskiui, Fulleris prisijungė prie Bendrosios semantikos instituto dėstytojų, keletą metų skaitė paskaitas IGS vasaros seminaruose – dirbtuvėse. Savo knygos „Sinergetika“ įžangoje, Fulleris turėjo pasakyti keletą žodžių apie Korzybskį: „Sudėtingo biologinio proceso žymėjimas vienu pavadinimu „rožė“ yra linkęs atitraukti žmogaus smalsumą nuo tolesnės jo vientisų organinių operacijų diferenciacijos, taip pat nuo tarpekologinių funkcijų mūsų planetoje įvertinimo“ – Buckminster Fuller.

Leiskimės į patį Bendrosios semantikos turinį ir pabandykime prie jo prisiliesti:

1925 metais, A. Korzybskio buvo užpatentuotas, taip vadinamas „Struktūrinis diferiancialas“, kuris paaiškina, kaip abstraktėja kalba ir tai, kad tikrovės apibūdinti literatūriškai (žodžiais), neįmanoma. Šis modelis vis dar laikomas bendrosios semantikos pamatu / šerdimi. Todėl norėčiau apie tai šiek tiek plačiau papasakoti. Pateiktoje nuotraukoje (Žr. Iliustraciją 1) matome suskaidytą parabolę, kaip sakė Korzybskis, besitęsiančią neribotą laiką – ji vis siaurėja. (Pastaba 2) Viršutinėje parabolės dalyje matome skyles, kurios atspindi vartus į submikroskopinio lygio charakteristikas. Noriu priminti, kad akimis matomas objektas, pavyzdžiui obuolys yra priskiriamas prie makroskopinių objektų. Mikroskopu matomas obuolys, prie mikroskopinių objektų. Tuo tarpu submikroskopinių objektų, nematome per mikroskopą. Tai elektrokoloidiniai ar elektromagnetiniai procesai, kurie nuolat vyksta ir tai vadinama tikrove. Iš viršutinės parabolės dalies kai kurių skylių, vaizduojamos išeinančios kabančios stygos, sujungtos su žemiau vaizduojamu apskritimu.

Apskritimas atspindi objekto lygį, pvz.: dangų, mėnulį, kėdę, stalą, paukščių čiulbėjimą, šaltį. Tai reiškia, kad mūsų nervų sistema pagamino šiuos objektus. Šis lygis dar vadinamas patirties lygiu. Kaip matome, objekto lygis ir įvykių (submikroskopinis) lygiai skirias tuo, kad iš įvykių lygio į objekto lygį patenka tik dalis informacijos. Kadangi stebėdami sakykime augalą, negalime pamatyti submikroskopinių procesų, kurie vyksta. Galime tik stebėti augalą ir tai patirti makroskopiniame lygyje. Vadinasi, mes negalime patirti visos tikrovės. Dar žemiau matome lygį, atspindintį literatūriniais vadinamus objektų apibūdinimus, kurie iliustracijoje vaizduojami etiketėmis. Etiketė vaizduoja ne tik objekto pavadinimą, tačiau ir tvirtina objekto apibūdinimą. Taigi, kai mes turime apibūdinimą, mes galime kalbėti apie kalbą. Tai reiškia, kad mes galime pasakyti kažką apie apibūdinimą. Galime pasakyti, kas tai yra ar koks tai yra. Rezultate, tai suprantama, kaip teiginys apie teiginį, pasakoja Korzybskis. Pasak Korzybskio, taip mes galime kalbėti apie kalbą, neribotą laiką. (Pastaba 2) Taigi, kalbėdami apie kalbą, mes apibūdiname daiktus tik vienu žodžiu. Pavyzdžiui: „Muzika yra kalba“. (Sakinyje „Muzika yra tarptautinė kalba“, kyla problemos dėl to, kad muzika yra kalba ir dėl to, kad kalba yra tarptautinė). Jei muzika yra kalba, tai kas tada yra kalba? „Kalba yra įrankis“. (Pvz. „susikalbėjimo įrankis“) Kas tada yra įrankis? „Dalykas“. Kas tada yra dalykas? „Žodis“. Kas tada yra žodis? „Kūrinys“. Kas tada yra kūrinys? Ir taip atrodo, kad galime kalbėtis be galo, o kalbėjimas apie kalbą tokiu būdu, kai pasakome, ne kas vyksta, o kas yra, ar koks yra, mums nieko nepasako apie tikrovę. Nes submikroskopinio pasaulio, negalime išreikšti žodžiu. Todėl išplaukia išvada, kad žodžiai neatspindi tikrovės ir reikia tokio kalbos vartojimo būdo atsisakyti, performuluojant kitaip pačias mintis.


Pastaba 2. A. Korzybkskis, kalbėdamas apie „Struktūrinį diferiancialą“, pavartojo žodį „neribotas“: „besitęsiančią neribotą laiką“. Tačiau, kaip ir Robertas Pula pastebėjo: „ribų nežinojimas nesuteikia galimybės vadinti tokį procesą neribotu“.

Iliustracija 1. “Struktūrinis diferiancialas“.

Taigi, vienas aspektas, kai identifikuojame ką nors tuo pačiu metu, kaip ką nors kitą. Pavyzdžiui, Gėlė yra augalas. Kitas – kai prie ko nors yra priskiriamos savybės. Pažiūrėkime į teiginį: „gėlė yra kvapni“ – kvapnus, kaip savybė, gali turėti nežinia kiek kitų savybių ar charakteristikų ir nežinai, apie kurias buvo kalbėta. Kai teigiame, kad obuolys yra raudonas – iš vienos pusės žiūrint, obuolys atrodo raudonas, o iš kitos pusės žiūrintis asmuo, jį mato žalios spalvos. Ir kai abu asmenys sako, koks obuolys yra, mes turime dvi skirtingas nuomones. Tada trečias asmuo pažiūri per mikroskopą ir sako: „na ne. Jūs abu klystate“. Tad jie nesusikalba. Jeigu vienam žmogus yra sąžiningas – kitam gali būti nesąžiningas. Tas pats žmogus, kurį vadiname nesąžiningu, sekančią dieną gali tapti ir vėl sąžiningas, o dar sekančią, pats nesąžiningiausias. Vienu momentu žmogų vadiname tingiu, o kitu – džiaugiamės, giriame jį už darbus. Vieni žmonės išrenka virtuvės plyteles, kurios jiems yra gražios, suklijuoja, o praėjus 30 metų, jo vaikai skundžiasi, sakydami „kokios baisios sienos“ ir išmeta plyteles lauk. Jie suklijuoja gražias plyteles, pastato modernią spintą. Tačiau, ar grožis egzistuoja tose plytelėse ar mums čia taip tiktai atrodo? Jei egzistuoja, vadinasi pakeitė charakteristikas. Išsipurvino? Tai gal nuplaukite? Nenorite nuplauti, nes negražios? Tad ar įmanoma kalba įrodyti, kad pvz. metalas yra metalinis? Jei sakome, kad metalas yra švelnus ir šaltas, tada reikia išskirti charakteristikas iš pačių charakteristikų, taigi paaiškinti, ką reiškia tai, kad metalas yra švelnus, t. y. Kokias švelnumas turi savybes (charakteristikas), o taip pat, kad metalas yra šaltas. Kaip ir pirmuoju (identifikavimo) aspektu, kai kas nors yra kas nors kitas, pvz. bitė yra gyvas organizmas, reikia pasakyti, kas tada yra organizmas. Tenka paaiškinti, koks yra šaltas ir koks yra švelnus. Na, tarkime, kad švelnus, tai malonus, o šaltas, tai gaivus ir jeigu sakome, kad jis yra gaivus ar malonus, vėl turime išskirti naujas charakteristikas iš tų charakteristikų. Paaiškinti koks yra malonus ir koks yra gaivus. Taigi, bandydamas paaiškinti teiginį, kad metalas yra metalinis, neprieini galo. Ir kadangi kiekvieną kartą kalbamės apie skirtingas daiktų savybes, taip kalbėdami niekada daugiau nepakartojame tokio pat sakinio ir atsiranda nesusikalbėjimas. Pvz. gaivus, turi ne vieną charakteristiką. Gaivus, tai vėsus, gaivus tai nuostabus, gaivus, tai geras, gaivus, tai atgaivinantis. Na, savybių rinkiniai gali būti išskiriami priklausomai nuo skirtingo konteksto. Tai gaunasi, kad metalas yra šaltas, šaltas yra gaivus, o gaivus yra nuostabus, dėl to galiu metalą kad ir vidury žiemos laižyti, jei jis yra gaivus, o gaivus, tai nuostabus? Man neprišals liežuvis? Arba, jei sakome „piktas šuo“, tada koks yra piktas? Susiraukęs, suirzęs, baisus, gąsdinantis, nepatikimas, taip? O kas, jeigu susiraukęs, tai linksmas arba mielas? Jei suirzęs, tai lėtas, baisus, tai žaismingas (baisiai žaismingas), gąsdinantis, tai draugiškas (nes gąsdina, sakydamas, kad nori žaisti), o nepatikimas, tai nepavojingas (nes nepatikimas gebėjimo užpulti prasme). Tada „piktas šuo“ gali būti susiraukęs, bet susiraukęs, reiškia linksmą ir mielą. Šuo gali reikšti draugišką, žaismingą, nepavojingą ir lėtą. Todėl galime prie jo eiti artyn? Įdomu ką tie namų savininkai, su „piktas šuo“ lentele ant tvoros, norėjo pasakyti. Ne visada šunys atrodo pikti, ne visada šunys atrodo ramūs.

Toliau pateiktuose pavyzdžiuose matysime, kad niekaip nesusitariama dėl tikrovės. Tačiau, iš struktūrinio diferiancialo matome, kad nėra galimybės apibūdinti nei tikrovės, nei patirties, žodine kalba.

Pvz. 1 Vieniems „psichologas“ – tai žmogus, kuris mokėsi savarankiškai, tačiau kiti sako, kad žmogus yra psichologas tik tada, kai turi tai įrodantį diplomą. Taigi, vieni sako, kad jis yra psichologas, kiti sako, kad jis yra apsimetėlis. Nors abu mokėsi iš knygų. Taigi, kuris tada teisus?

Pvz. 2 Kažkada pomidoras buvo vaisius. Bet mokslininkai ginčijosi dėl to ilgai, kol teismas pripažino, kad jis yra daržovė. Tačiau istorijoje matėme žmonių, kurie vadina pomidorą uoga. Taigi, kuris iš jų yra teisus?

Pvz. 3 Adamas susirūpinęs, susiėmęs už galvos atbėga, sako Stefanai, pabėgo mano Ocelotas, gal matei? Stefanas sako: vienas gyvūnas vaikščiojo, bet ten tikrai buvo paprasta katė. Tada katė apie kurią jie kalba, pribėga prie žmonių ir Adamas sako Stefanui: „Čia Ocelotas“.

Pvz. 4 Žmonės sako, kad Markas Tvenas buvo didžiausiu Amerikos humoristu. Tuo tarpu kiti sako: „aš perskaičiau beveik viską, ką jis parašė. Man tai yra puiki satyra, grožinės literatūros meistriškumas, o jo romanai tapo garsūs dėl patrauklių ir originalių istorijų, kurias galima nors ir mintinai išmokti“. Tai kuo buvo Markas Tvenas, romanistu, ar humoristu?

Pvz. 5 Smėlio dėžėje žaidė du berniukai. Vienas sako: „pažiūrėk, padariau smėlio namą“. Kitas atsakė: „ne, tai ne namas, tai yra kalnas“. Atėjo mama ir pasakė: „jūs abu klystat. Regis, tai yra tik krūva smėlio ir tu patrauk koją, nes per ją broliui nesimato tavo namo“. Taigi, kuris iš šių berniukų yra teisus? Kaip jiems susitarti dėl tikrovės?

Pvz. 6 Vienas tikybos mokytojas sako mokiniams: „Taigi, buvo didysis sprogimas ir tada viskas prasidėjo“. Vienas mokinys pakelia ranką ir sako: „Ar tikrai buvo? Turiu galvoje – man fizikos mokytojas sakė, kad niekas niekur nebūna, o vyksta. Kad įvyktų sprogimas, turi vykti procesai, o ne būti kas nors, pvz. sprogimas ir nejudėti“. Kitas mokinys pakelia ranką: „Mokytojau, o kada buvo mažieji sprogimai? Diena prieš didyjį sprogimą?“. Trečias mokinys pakelia ranką: „Mokytojau, o aš maniau, kad laikas pradžios neturi. Kur laiko pradžia, mokytojau ir kur pabaiga? Ar skaitėte apie energijos tvermės dėsnį, mokytojau?“, ketvirtas mokinys pakelia ranką ir sako: „O tai kas konkrečiai prasidėjo, mokytojau? Sakote „viskas“, bet aš nežinau kas įeina į šią sąvoką, turiu galvoje tai, kad kai suskaičiuoju visus vardus mokinių, kurie sėdi šiame kabinėte, galiu pasakyti „tai viskas. Visi mokiniai“, o apie ką jūs kalbate, mokytojau? Kokie prasti jūs mokiniai – atsako mokytojas. „Mokytojau, aš tai nesu prastas“ – sako vienas.

Pvz. 7 Istorijoje matome biologus teigiant, kad bakterijos yra augalai, tačiau kitur matome teigiant, kad bakterijos yra gyvūnai. Šiuo metu bakterijos iš viso yra bakterijos, kaip kategorija. Bakterijų karalystės kategorija.

Pvz. 8 kai kurie žmonės mano, kad korėjiečiai yra be galo protingi, bet vėliau persigalvoja ir sako, kad jie yra be galo kvaili. Kai kartą korėjietis išgirsta, kad žmogus laiko visus juos be galo kvailais – susirašo su tuo žmogumi korėjietis ir sako: „tikrai ne visi – dauguma mano pažįstamų yra be galo protingi, tačiau visa mūsų valdžia yra bukagalviai.”

Pvz. 9 Vienas sako, kad liga yra kritiškai pavojinga. Kitas atšauna – na, tai kad niekas dar nemirė. Kuo gi ji pavojinga? Trečias sako, kad net jeigu ir nemirė niekas, ji vis tiek yra pavojinga. O ketvirtas sako, kad ji nėra pavojinga, nes miršta ne daug žmonių. Taigi, kuris asmuo yra teisus?

Pvz. 10 Praskrenda vabzdys pro stovinčius žmones: žmogų 1,2,3,4 ir 5. Žmones visi puola skirstytis, žmogus 1 šaukia: „Čia Bitė gauruotakojė!“, žmogus 2 šaukia: „Ne, čia Europinė voriškoji vapsva!“, žmogus 3 sušunka: „Nejuokaukite, aš esu tikras, kad tai Vapsva drinidė!“, žmogus 4 sako: “Ai, čia viso labo Bitė lapkritė”, žmogus 5: „čia Gumbavapsvė“. Tai kuris teisus?

Taigi, atsiranda nesusikalbėjimas. Ir aš norėčiau pateikti dar keletą teiginių, kurie padės geriau suprasti, kaip reikia klausti, norint sukelti nesusikalbėjimą ir kokių klausimų atsakymai nesusikalbėjimą iššauktų. Atsakykite į šiuos klausimus, paaiškinkite šių sąvokų reikšmes:

Kas yra spalva? Kas yra tiesa? Kas yra faktas? Kas yra substancija? Kas aš esu? Kas yra laikas? Kas yra pradžia ir kas yra pabaiga? Kas yra bevertis? Kas yra bereikšmis? Kas yra tuščia kalba? Kas yra amžinas? Universalus? Absoliutus? Neteisingas? Kas yra meilė? Ekspertas? Profesionalas? Prasmė? Kalba? Objektas? Žmogus? Valia? Mąstymas? Kūrybiškumas? Gėris, blogis? Pasaulis? Protas? Dvasia? Ir jeigu sakote, kad pavyzdžiui, žmogus yra protingas gyvūnas, kas tada yra gyvūnas ir kokias tada savybes turi protingas? Kokios tada yra nuoširdaus savybės? Kokios savybės gražaus? Kokios instinktyvaus? Kokios patrauklaus? Kokios raudono? Kokios modernaus? Kokios intelektualas? Atsakymai į tokius klausimus, sukels problemų.

Mes galime žodžiais išreikšti patirtį ir pasakyti ką mes matome, ką girdime, ką užuodžiame, ką jaučiame ir taip susikalbėti, be tikrovės apibūdinimų: „Aš matau saulę baltos spalvos“, „Aš užuodžiu nupjautą žolę“, „Aš jaučiu šaltį, einantį nuo šio metalo“. Bet mes negalime pasakyti, kad saulė yra balta, kad žolė yra malonaus kvapo ar, kad metalas yra šaltas. Žodis atspindi tik vieną savybę, o realiai jų atrodo daug, taigi tada turėtume išskirti visas savybes, apie kurias kalbėjome vienu metu, tačiau visų išskirti neįmanoma. Tad praktikoje, kalbėtume tik apie vieną savybę, nes sakinyje netelpa daugiau, nei vienas „tinginio“ paaiškinimas. Tai vadintųsi kalbėjimu apie tikrovę / nežodinio pasaulio lygį.

Alternatyva: galime performuluoti sakinius kitaip. Pateiksiu pavyzdžių, kaip galime sakyti, „Būti“ (veiksmažodžio) kontekste:

  • Galime sakyti, kad kas nors yra klasifikuojamas kaip kas nors, pvz. „problemos yra klasifikuojamos, kaip techninės, o ne politinės“.
  • Kad mes matome ką nors kaip nors, pvz. „matosi taip, tarsi ten stovi du žmonės ant kalno“.
  • Kad mums atrodo, pasirodo, regisi, girdysi, jaučiasi,pvz. „atrodai vangus“.
  • Kad priskiriama kas nors prie ko nors,
  • Kaip nors skirstoma,
  • Kas nors, kaip nors vadinamas, pvz. „Žmogus yra vadinamas gyvūnu“, „jis pavadino žolę rudos spalvos“.
  • Vaizduojamas, apibūdinamas,
  • Iliustruojamas, linksniuojamas,
  • Suprantamas, pvz. „Ši knyga suprantama, kaip mokslinė“.

Ir kiti žodžiai, kuriuos rasite – tai priklauso nuo konteksto.

This image has an empty alt attribute; its file name is 4steps-690x206-bg.jpg

Štai leiskimės toliau: Irving J. Lee išskyrė 4 būdus, kada anglų kalboje įmanoma vartoti „būti“. Pasak Irving J. Lee, du būdai iš jų sukelia problemų:

Pirmasis būdas

„Būti“, įmanoma naudoti, nurodant objekto lokaciją, pavyzdžiui,

  • Čia yra dešimt asmenų kambaryje;
  • Dalyviams, kurie buvo šiame renginyje, pasisekė;
  • Knyga yra ant stalo;
  • Aš esu sode;
  • Jis yra baseine;
  • Turinys yra antrame lape.

Tiesa, nors Irving J. Lee, nebuvo užsiminęs apie pavojus, vartojant „būti“ šiuo būdu, aš rekomenduočiau taikyti – eksperimentuoti ir padaryti išvadas. Aš nevartoju nei anglų, nei lietuvių kalbose.

Antrasis būdas.

Įmanoma vartoti, jeigu kas nors identifikuojamas kaip kas nors kitas (Vienas objektas tuo pačiu metu yra kitas objektas) ir tai, pasak Irving J. Lee, sukelia problemų. Pavyzdžiui:

  • Žmogus yra gyvūnas;
  • Vilnius yra miestas;
  • Jonas bus mokslininku;
  • Geriausia dovana yra emocija;
  • Toks pasitenkinimas yra gerai žinomas reiškinys;
  • Ši taisyklė yra praktinis dėsnis;
  • Apžavėjimas yra jutimų sukurta fikcija.

Trečiasis būdas.

Naudoti „būti“ įmanoma, kai prie objekto priskiriame savybes. Lingvistikoje tam yra naudojamas terminas „predikatas“. Predikatas atitinka tarinį sakinyje. Veiksniu vadinamas objektas, apie kurį kalbame, (pavyzdžiui, pliažas) o tariniu – kas pasakyta apie šį objektą. (Pavyzdžiui, „yra gražus“). Taigi, yra daroma prielaida, jog savybės egzistuoja daiktuose. Pavyzdžiui grožis pačiame pliaže, o ne žmogaus suvokime. Pasak Irving J. Lee, toks vartojimas taip pat sukelia problemų. Pavyzdžiui:

  • Pirmasis žingsnis yra nepaprastai svarbus;
  • Toks būdas yra gerokai pigesnis ir efektyvesnis;
  • Jis yra ir geras ir protingas, ir sąžiningas, ir paklusnus, ir atviras;
  • Šis automobilis yra raudonas;
  • Ši problema yra techninė, o ne politinė;
  • Parašyti žodžiai yra 100 procentų teisingi;
  • Jausmas, kylantis iš šios prievartos nėra patologinis;
  • Jis mano esąs protingas;
  • Jis labai linksmas.

Ketvirtasis būdas.

Dar vienas įmanomas „būti“, vartojimo būdas sutinkamas naudojant žodį, kaip pagalbinę priemonę. Taip naudoti neatrodo pavojinga. Pavyzdžiui:

  • Kiek dabar yra valandų;
  • Koks dabar yra oras;
  • Lietus yra veikiamas gravitacijos;
  • Obuolys yra klasifikuojamas kaip vaisius;
  • Žmogus yra veikiamas šio veiksnio;
  • Ši sąvoka nėra vartojama;
  • Gali būti daroma krata.

Pabaigai: Stuart Chase knygoje „The tyranny of words“ cituoja Lao Tse: „Tie, kurie žino – nepasako. Tie, kurie pasako – nežino“. – Tai tikrai atspindi bendrosios semantikos, kaip krypties, kuri tiria žodžio reikšmę, problematiką.

“Kai renkuosi žodį, tuomet jis reiškia tai, ką aš renkuosi, kad jis reikštų.”

Naudoti šaltiniai:

  1. https://www.generalsemantics.org/store/
  2. http://www.radicalgeneralsemantics.net/Lecture_Links.html
  3. https://www.facebook.com/groups/268772456134/
  4. https://english-prime.com/dedication/
  5. https://www.youtube.com/watch?v=3fhvqPkupXo&feature=emb_logo
  6. https://www.youtube.com/channel/UCAxD-HZ7VQT3NhsU5Ky99CQ
  7. Science and Sanity: An Introduction to Non-Aristotelian Systems and General Semantics by Alfred Korzybski
  8. Language Habits In Human Affairsby Lee, Irving. J
  9. The tyranny of words by Stuart Chase
  10. http://www.generalsemantics.org/wp-content/uploads/2011/05/articles/etc/47-4-kellogg-bourland.pdf
  11. Historical Note on the Structural Differential:
    https://www.youtube.com/watch?v=eE1iOM9FqBg
  12. The World Is NOT an Illusion:
    https://www.youtube.com/watch?v=A-7zYBKgzfs
  13. Aristotle’s account of substance:
    https://plato.stanford.edu/entries/substance/#ArisAccoSubs
  14. https://korzybskifiles.blogspot.com/2010/04/buckminster-fuller-on-alfred-korzybski.html?spref=tw&m=1&fbclid=IwAR0zak7k5n9mxpulHaJs23Oe3_hX69tp-cUfbGMXG9mrmxSIvkQj8pq5Hx0
  15. B. F. Skinner – Science & Human Behavior
  16. E-Prime III!: A Third Anthology,
  17. Nuotraukos:
    https://www.thisisnotthat.com/structural-differential/

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s