Pamąstymai

KAIP JAPONIJOJE GYDOMA DEPRESIJA

Pasidalino Diana Sutkė

Ėmiau sverti 75 kg, galėjau visą dieną vaikščioti su viena pižama, 2 – 3 dienas nesiprausiau, net dantų nevaliau. Nenorėjau gyventi.

Tai sužinojus, draugė japonė nuvedė mane į vieną kliniką. Ir ji sakė, kad yra viena įdomi procedūra, po kurios gyvenimas pasikeičia taip, lyg būtum gimęs iš naujo.

Į kliniką ėjau su pižama ir šlepetėmis per visą miestą. Japonijoje jie visai nekreipia į tave dėmesio: būk nors nuogas. Jie neturi laiko niekam. Kiekvienas užsiėmęs savo mintimis. Ir jie neturi įpročio žiūrėti į žmones viešajame transporte ar gatvėje. Žmonės yra laisvi.

Atėjau ir užpildėm popierius. Įeinu į kabinetą, o jo viduryje buvo karstas.
Gydytojas man uždavė kelis klausimus, jis davė rūbus mirusiems. Aš persirengiau. Sakė atsigulti ir pajusti, ką jaučia mirusieji ir kai norėsiu išeiti, liepe paspausti mygtuką.

Atsiguliau i karstą. Viduje tvyrojo keistas kvapas. Minkštas atlasas. Ryškios spalvos. Karoliukai per karsto perimetrą. Guliu apžiūrinėju karstą. Viduje groja laidotuvių muzika. Iš plyšių matėsi silpna kambario šviesa.

Tada girdžiu, tarsi mane išneštų ir pakrautų į automobilį. Pradedu spausti mygtuką. Jis nukrito. Pradedu triukšmauti ir piktintis, kad už tai nemokėjau. Tada važiuojame apie 10 minučių. Pradėjau truputį dusti. Tada girdžiu komandą iškrauti. Ir jie mane nuleido ant virvių. Ir girdžiu, kaip žemė krinta ant karsto. Aš jau pradedu šaukti ir keiktis isteriškai.

Mano galvoje sukosi milijonas minčių. Kad patekau pas sektantus. Jie mane žudo. Pider*i sušikti. Gandonai, kurie nekenčia užsieniečių. Ir greičiausiai japonų draugė yra su jais. Užmušiu kalę. Jie mane tikrai laidoja.

Ėmiau dar labiau kaip kiaulė skerdykloje rėkti ir spardytis. Aš verkiau ir snargliai tekėjo mano skruostais, liejosi į ausis. Nuo isterijos ir baimės supykino. Dėl sandarumo net negalėjau nuvalyti veido. Apsimyžau. Aš gulėjau kaip rąstas ankštame karste. Vidus dvokė šlapimu. Galvojau, Viešpatie, nenorėjau mirti.

Ten buvo siaubingai ankšta. Taip tvanku. Ir jau nebuvo kuo kvėpuoti. Mano galva pradėjo suktis. Šlapia gulėjau šlapime. Darėsi šalta. Šalta žemė pagalvojau. Aš verkiau apie 20 minučių.Ir jau praradau sąmonę. Būklė buvo baisi. Pradėjau suprasti Gogolį ir prisiminiau, kad galbūt jis pabudo karste ir mirė čia pat kaip ir aš.

Nuotraukos iš praeities iškart pasirodė mano akyse. Kaip aš gimdžiau ir laikiau dukrą ant rankų. Pirmieji jos žingsniai. Jos kasos, kurias pyniau kasdien. O dieve, aš visiškai pamiršau savo dukrą, dėl mano įsivaizduojamos depresijos. Prisiminiau, kad apskritai nustojau skambinti mamai. Prisiminiau, kad gyvenimas yra toks gražus. Tas gyvenimas yra nuostabus. O aš karste mirštu. Ir mano mylimi japonai mane žudo. Kuriuos taip dievinau. Ech japonai. Ech kalės.

Ir tada durys atsidaro. Matau save tame pačiame kambaryje. Šis karstas yra mirties iliuzija ir yra visiškai kompiuterizuotas.

Aš vis tiek verkiau apie 10 minučių.Vos nusiraminau. Draugė juokiasi. Jie man padovanojo mano „mirties“ vaizdo įrašą. Karsto viduje buvo kameros ir viskas buvo užfiksuota.

Po šios procedūros aš sulieknėjau ir pagražejau. Aš įsimylėjau gyvenimą ir daugiau negalvojau, kad nenoriu gyventi. Nebenoriu ten eiti. Noriu gyventi čia ir dabar. Čia. Aš myliu gyvenimą.

Papildymas iš internetinių platybių:

Daugelis tautų mirusiuosius laidodavo ir tebelaidoja ne iš karto, o tik praėjus tam tikram laiko tarpui.

Senovės graikai, zoroastriečiai, musulmonai mirusiuosius laidodavo trečią dieną po mirties, o romėnai mirusiųjų kūnus sudegindavo dažniausiai aštuntą dieną.

Senais laikais medicina dar nebuvo tiek išsivysčiusi, nežinojo tokių žmogaus būsenų, kaip koma, katalepsija ar letargija, todėl pasitaikydavo daug atvejų, kai nelaimingiesiems būdavo klaidingai konstatuojama. Asmenys, laikomi mirusiais, būdavo gyvi palaidojami.

Sunku įsivaizduoti košmarą, kurį pergyvendavo žmonės, pabudę savo paskutinėje buveinėje. Taigi laidojimai tais laikais kėlė didžiulį pavojų. Stengiantis išvengti klaidų, pradėta skirti didesnę reikšmę puvimui, kuris tapo nenuginčijamu mirties įrodymu. Jeigu kūnas pradeda irti, tikrai nebėra ko laukti, nes tai oficialus fakto nustatymas. Kai ištikdavo mirtis, kūnas privalėjo būti laikomas dar savaitę nuo akivaizdžios mirties dienos. Taip buvo galima išsiaiškinti, yra gyvybės ženklų ar ne.

Dažnai mirusiam nupjaudavo pirštą. Kraujavimas rodydavo, kad žmogus dar ne miręs. Karstas su kvėpavimo įranga Galiausiai kilo mintis pagaminti “saugų karstą”. Jis turėjo būti pagamintas taip, kad jame gulintis asmuo galėtų duoti signalą apie savo gyvastį arba net pats jį atsidaryti. Visiems pritariant, 1862 metais F. Vesteris pagamino pirmą tokį karstą. Įsivaizduokite daugiau ar mažiau tobulą įtaisą, kuris, per žemes pravesto vamzelio vidų, siūlu jungia mirusiojo rankų ir kojų pirštus su lauke esančiu varpeliu. Esant net silpniausiam rankos ar piršto judesiui, varpelis perduoda signalą, kad užkastas asmuo gyvas. Gudriai sugalvota, ar ne?

Buvo įsteigta nauja, speciali kapinių tarnyba – tiems, kurie atsibustų ir būtų išgirsti. Į karstus pradėta dėti tikra pagalbos įranga: žvakė ir degtukai pasišviesti, taip gi nedidelis plaktukas stikliniam karsto dangčiui sudaužyti. Paskutinis, ne mažiau išradingas karstas buvo patentuotas Dž. Tuleno. Jis buvo aprūpintas baterija. Lemputė viduje galėjo šviesti iki 150 valandų, o mirusysis privalėjo būti užkastas labai plonu žemių sluoksniu. Bent kiek karste sujudėjus, įranga suveikdavo ir nustumdavo dangtį, o atsigavęs asmuo galėdavo nors ir atsikelti. Jeigu palaidotas žmogus tikrai miręs, tai kai tik jis pradėdavo gesti, lakmusinis popierius pakeisdavo savo spalvą, tuo patvirtindamas mirtį. XX amžiaus pradžioje nustota gaminti “saugius karstus”. Pirmasis pasaulinis karas paliko per daug mirusiųjų, kad jų gimtosios šalys pasirūpintų išsiaiškinti nelaimingus apsirikimus.

Praėjusio šimtmečio pabaigoje Anglijoje buvo sukurtas aparatas, galintis fiksuoti silpniausius širdies elektrinius impulsus. Per pirmą bandymą morge tarp mirusių buvo aptikta dar gyva mergina. Numirėlis nusižudė Istorija žino daug atvejų, kai būdavo palaidojami gyvi “lavonai”. Deja, ji žino tik tuos faktus, kurie vienokiomis ar kitokiomis aplinkybėmis išaiškėdavo. 1819 metų sausio 11 dienos laikraštyje “Journal General” buvo rašoma apie gyvo “numirėlio” savižudybę. Tais metais baronas Hornsteinas susirgo letargija. Artimieji pagalvojo, kad jis mirė. Atvykęs gydytojas tai patvirtino.

Šeima suruošė laidotuves. Baronas buvo iškilmingai palaidotas šeimos mauzoliejuje kapinėse. Tačiau velionis atsigavo iš letargijos, pajėgė atkelti savo karsto dangtį ir išlipti. Rūsys buvo erdvus, bet sandariai uždarytas. Baronas negalėjo iš jo išeiti, tad valandų valandas leido šalia savo mirusių artimųjų karstų. Hornsteinas išprotėjo ir savo dienas baigė susiknežinęs galvą į mauzoliejaus sienas. Keli kapinių darbininkai, įpareigoti tvarkyti kapus, atidarę jie rado kruviną barono kūną ties rūsio durimis.

Italų poetas Frančeskas Petrarka (1304 – 1374) būdamas keturiasdešimties metų sunkiai susirgo. Kai jis kartą neteko sąmonės, jį palaikė mirusiu ir ketino laidoti. Petrarka nubudo, kai jo karstas stovėjo ant duobės krašto. Po to jis dar pragyveno 30 metų!

O rusų rašytojas Nikolajus Gogolis? Jis visuomet bijojo būti palaidotas gyvas. Po žmonos mirties rašytojas susirgo ir nebeatsigavo. Jį palaidojo vienuolyno kapinėse. 1931 metais bolševikai nutarė kapines panaikinti. Jie ekshumavo N. Gogolio kūną. Pasakojama, kad karsto apmušalai buvo apdraskyti, o jis pats gulėjo ant šono.

XIX amžiaus pabaigoje Miunchene mirė Berta Hemmling, būdama aštuntą mėnesį nėščia. Moteris buvo palaidota miesto kapinėse. Kitą dieną po jos laidotuvių atsitiktinis praeivis įspėjo sargą girdėjęs duslius smūgius, sklindančius iš kapo. Vietinė valdžia sutiko, kad karstas būtų iškastas. Jį atidarė parapijos kunigo, teisėjo ir policijos karininko akivaizdoje. Nukeltas karsto dangtis iškėlė aikštėn visą dramos siaubingumą: palaidota gyva jaunoji moteris pagimdė kūdikį karste, tačiau jame abu užduso.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: