Eksperimentai GRIPO UŽKREČIAMUMUI nustatyti

Čia aprašyti eksperimentai buvo atlikti Bostono uosto saloje su savanoriais iš karinio jūrų laivyno. Pats darbas buvo atliktas Galopso saloje (Gallops Island), kuri yra Bostono uosto karantino stotis.

Visi savanoriai buvo imliausio amžiaus, daugiausia nuo 18 iki 25 metų, keli iš jų buvo 30 metų amžiaus ir jie visi buvo geros fizinės būklės. Nei vienas iš savanorių, kurių buvo 100, nesirgo „gripu“. Iš pradžių mes elgėmės gana atsargiai ir kai kuriems iš jų tiesiai į šnerves sušvirkštėme vidutinį kiekį išaugintų grynų gripo bacilų, Pfeiferio (Pfeiffer‘s) bacilų.
 

EKSPERIMENTAI GALOPSO SALOJE

Kadangi preliminarūs bandymai pasirodė neigiami, mes tapome drąsesni ir pasirinkę devyniolika iš savo savanorių kiekvienam iš jų davėme labai didelį kiekį trylikos skirtingų Pfeiffer bacillus padermių mišinio. Kai kurios iš bacilų buvo neseniai gautos iš plaučių skrodimo metu, kitos buvo įvairaus amžiaus subkultūros, ir kiekviena iš trylikos, žinoma, turėjo skirtingą istoriją. Šių organizmų suspensijos buvo purškiamos purkštuvu į nosį, akis ir atgal į gerklę, kai savanoriai įkvėpdavo. Kiekvienam iš savanorių, pagal mūsų atliktus paskaičiavimus, naudojome keletą milijardų šių organizmų, bet nė vienas iš jų nesusirgo.

Tada mes perdavėme virusą, gautą iš sergančiųjų. O būtent, mes surinkome medžiagą ir gleivines išskyras iš sergančių burnos, nosies, gerklės ir bronchų bei perdavėme visą šį mišinį savanoriams. Šią medžiagą visada gaudavome tuo pačiu būdu: lovoje gulintis karščiuojantis pacientas priešais save turi didelį, negilų, panašų į padėklą daiktą. Mes išplauname jo vieną šnervę steriliu druskos tirpalu, naudodami galbūt 5 ml. kuriam leidžiama ištekėti į šį dėklą, ir iš tos pačios šnervės pacientas energingai į tą patį indą išpūčia visą medžiagą. Tai pakartojama su kita šnerve. Tada pacientas skalauja dalį tirpalo. Vėliau mes paimame gleives nuo bronchų, kosėjimo pagalba ir iš šnervių bei gerklės nurenkame gleives. Šiuos tamponus su medžiaga dedame į butelį kartu su visa surinkta minėta medžiaga nuo padėklo. Tai yra medžiaga, kurią perduodame savanoriams. Šio konkretaus eksperimento metu, kuriame pasitelkėme dešimt savanorių, kiekvienas iš jų gavo palyginti mažą kiekį. Maždaug 1 ml. purškiamas į kiekvieną šnervę ir gerklę įkvepiant ir dar papildomai purškiama ant akių. Nė vienas iš jų nesusirgo. Dalis tos pačios medžiagos buvo filtruota ir sulašinta kitiems savanoriams, tačiau jokių rezultatų nedavė.


Dabar manau, kad galbūt nepavyko atkartoti ligos atlikus aprašytus mano eksperimentus dėl to, kad iš Bostono ligoninių gautą medžiagą pervežė į Galopso salą per įlanką, kur kelionė kartais trukdavo keturias valandas iki kol mūsų savanoriai gaudavo medžiagą. Ir tikėdami, kad virusas galbūt yra labai silpnas ir negalėjo atlaikyti šio poveikio, mes suplanavome dar vieną eksperimentą. Gavome didelį kiekį medžiagos ir specialiu susitarimu nuskubėjome į Galopso salą. Taigi, laiko intervalas tarp medžiagos paėmimo iš donorų ir jos atidavimo mūsų savanoriams buvo tik viena valanda ir keturiasdešimt minučių. Kiekvienas šio eksperimento savanorių (iš viso dešimt savanorių), gavo po 6 ml. mano ankščiau apibūdinto mišinio į kiekvieną šnervę, gerklę ir ant akių. O pagalvojus, kad iš viso buvo panaudota 6 ml., suprasite, kad dalis jo buvo praryta. Nė vienam iš jų nepasireiškė ligos simptomų.


Tada pagalvojau, kad ne tik laikas sukėlė mūsų nesėkmes, bet ir druskos tirpalas, nes gali būti, kad druskos tirpalas gali pakenkti virusui. Mes suplanavome dar vieną eksperimentą, kad pašalintume laiko faktorių, druskos tirpalą ir visas kitas galimas išorines įtakas. Šiame eksperimente ant lazdelių galo turėjome mažus medvilninius tamponus ir medžiagą pernešėme tiesiai iš nosies į nosį ir iš gerklės į gerklę, naudodami Westo vamzdelį gerklės kultūrai, kad gautume medžiagą ne tik iš tonzilių, bet ir iš nosiaryklės. Šiam eksperimentui pasitelkėme devyniolika savanorių, o tai buvo ligos protrūkio metu, kai turėjome gausų donorų pasirinkimą. Keletas donorų sirgo tik pirmą dieną, kiti sirgo jau antrą ar trečią dieną. Nė vienas iš šių savanorių, gavusių medžiagą tiesiogiai – nesusirgo. Kai sakau, kad nė vienas iš jų niekaip nesirgo, turiu omenyje, kad gavus medžiagą jie tada buvo izoliuoti Galopso saloje, jų temperatūra buvo matuojama tris kartus per dieną, jie buvo kruopščiai apžiūrimi ir turėjo nuolatinę medikų priežiūrą. Iki išleidimo savanoriai ten buvo laikomi visą savaitę ir galbūt vėl tiriami kituose eksperimentuose. Visi jie gavo bent du, o kai kurie ir po tris „šūvius“, kaip jie išsireiškė.

Kitas mūsų eksperimentas buvo kraujo injekcijos. Mes parinkome penkis donorus ir penkis gripo atvejus karščiavimo stadijoje, iš kurių keli buvo gana ankstyvoje ligos stadijoje. Tuomet ištraukėme 20 ml. kraujo iš kiekvieno sergančiojo rankos venos ir iš viso išgavome 100 ml. Kraują sumaišėme su 1% natrio citrato. Po 10 ml. sumaišyto kraujo su natrio citratu buvo suleista kiekvienam iš dešimties savanorių. Nei vienam iš jų nepasireiškė jokie ligos simptomai. Tada išgavome daug gleivinės medžiagos iš viršutinių kvėpavimo takų ir filtravome ją per „Mandler“ filtrus. Nors šie filtrai ir sulaiko įprasto dydžio bakterijas, „ultramikroskopinius“ organizmus jie praleidžia. Šis filtratas buvo sušvirkštas dešimčiai savanorių ir kiekvienam iš jų teko po 3,5 ml. skysčio po oda, tačiau nė vienam iš jų nepasireiškė jokie ligos simptomai.

Kitas eksperimentas buvo sukurtas siekiant imituoti natūralų gripo plitimo būdą, bent jau būdą, kuriuo, mūsų manymu, plinta gripas, ir aš neabejoju, kad taip yra – per kontaktą su žmonėmis. Dėl šio eksperimento teko atvežti dešimt mūsų savanorių iš Galopso salos į JAV karinio jūrų laivyno ligoninę Chelsea palatą, kurioje buvo trisdešimt lovų, užpildytų gripo pacientais. Anksčiau buvome pasirinkę šiuos dešimt pacientų kaip donorus. Vienas iš savanorių buvo palydėtas prie paciento lovos. Juos supažindinome. Savanoris atsisėdo šalia, paspaudė vienas kitam rankas ir, pagal nurodymus jis priartėjo kiek įmanoma arčiau. Taip jie bendravo penkias minutes. Po 5 minučių pacientas kvėpavo kuo stipriau, o savanoris, nuo veido prie veido (pagal nurodymus, maždaug 5 cm. tarp abiejų), įkvėpdavo paciento iškvepiamą orą. Jie gana sąžiningai tai kartojo penkis kartus beveik visais atvejais. Po to, pacientas penkis kartus atsikosėjo tiesiai į savanorio veidą. Galiu pasakyti, kad savanoriai puikiai atliko šių eksperimentų techniką. Juos įkvėpė mintis, kad jie gali padėti kitiems. Po to, kai mūsų savanoris turėjo tokio pobūdžio kontaktą su pacientu – jis dar penkias minutes šnekučiavosi ir spaudė ranką, penkis kartus įkvėpė iškvepiamą paciento orą, ir paskui, kai penkis kartus kosėjo jam tiesiai į veidą, jis persikėlė prie kito mūsų parinkto paciento lovos. Vėl kartojo tą patį, kol šis savanoris turėjo tokio pobūdžio kontaktą su dešimčia skirtingų gripuojančių pacientų, esant skirtingoms ligos stadijomis, dažniausiai šviežioms, kai nė vienas pacientų nesirgo ilgiau nei tris dienas. Priminsime, kad kiekvienas iš dešimties savanorių turėjo tokį artimą kontaktą su kiekvienu iš dešimties skirtingų gripo pacientų. Jie buvo atidžiai stebimi septynias dienas – ir nė vienam iš jų nepasireiškė jokię ligos simptomai.

EKSPERIMENTAI PORTSMOUTH

Tuo metu prasidėjo atostogos, mūsų medžiaga buvo išnaudota ir mes laikinai sustabdėme savo darbą. Tiesą sakant, jautėmės gana nustebę ir kiek suglumę, nebuvome tikri dėl sekančio žingsnio ir manėme, kad geriau būtų šiek tiek atsikvėpti ir pailsėti nuo eksperimentų.
Minimizing Vacation Stress

Vasario mėnesį pradėjome dar vieną eksperimentų rinkinį, kuris tęsėsi iki kovo, kurio metu vėl pasitelkėme penkiasdešimt Elnių salos mokymo stotyje kruopščiai atrinktų savanorių. Šių eksperimentų detaliai neaptarsiu dėl tam tikrų priežasčių. Jie buvo sukurti paprasčiausiai, o programa buvo kruopščiai suplanuota, tačiau reikalai pasirodė labai painūs ir gluminantys. Pateiksiu du atvejus, kad paaiškinčiau, ką noriu tuo pasakyti. Vasario ir kovo mėnesiais epidemija mažėjo. Mums buvo sunku rasti donorų. Todėl labai pasisekė, kai sužinojome apie protrūkį, įvykusį Portsmuto kariniame jūrų kalėjime, tik kelias valandas į šiaurę nuo Bostono. Mes iškart surinkome porą automobilių savanorių ir išskubėjome į Portsmutą. Ten pakartojome daugelį dalykų, kuriuos aprašiau savo pirmuose eksperimentuose. Atsižvelgdami į tipinius su donorais susijusius atvejus, mes kruopščiai atrinkome kelis iš daugelio jų, esančių “Portsmouth” ir gautą medžiagą perdavėme tiesiogiai savanoriams. Maždaug per trisdešimt šešias valandas pusė savanorių, kuriems taikėme įvairius metodus, prasidėjo karščiavimas su gerklės skausmu. Visi šiuos atvejus mačiusieji medikai, konsultuodamiesi tarpusavyje sutiko su mumis, kad tai įprasti gerklės skausmo atvejai.

Kitas įvykis: vienas iš mūsų pareigūnų, dr. L., nuo spalio pradžios artimai bendravęs su sergančiaisiais, rinko medžiagą iš šešių sveikų vyrų Portsmuto karinio jūrų laivyno kieme, kurie, kaip manyta, galėjo būti inkubaciniame ligos laikotarpyje.  Mes stengėmės gauti medžiagos kuo anksčiau, nes manėme, kad visi įrodymai rodo, jog infekcija perduodama ligos pradžioje. Nė vienam iš šešių vyrų neišsivystė gripo simptomai, tačiau daktarą L. per trisdešimt šešias valandas ištiko klinikinis gripo priepuolis. Nepaisant to, jis išvengė visos ligos protrūkio.

IŠVADA

Manau, kad turime būti labai atsargūs, kad nedarytume jokių teigiamų išvadų iš neigiamų tokio pobūdžio rezultatų. Reikia atsižvelgti į daugelį veiksnių. Mūsų savanoriai galėjo būti neatsparūs. Jie buvo veikiami, kaip ir visi kiti žmonės, kurie buvo veikiami šia liga, nors klinikiniai priepuoliai nepasireiškė. Daktaras McCoy, kuris kartu su daktaru Richey atliko panašias eksperimentų serijas Ožkos saloje, San Franciske, pasitelkė savanorius, kurie, kiek žinoma, visai nebuvo paveikti protrūkio, taip pat gavo neigiamus tyrimų rezultatus, t. y. jie nesugebėjo užkrėsti ir savanoriams nepasireiškė jokie ligos simptomai. Galbūt yra gripo perdavimo veiksnių arba veiksnys, kurių mes nežinome. Tiesą sakant, į protrūkį įslinkome su mintimi, kad mes žinome ligos priežastį ir esame visiškai tikri, kad žinome, kaip ji perduodama žmogui. Galbūt, jei ką nors ir sužinojome, tai yra tai, kad nesame visiškai tikri, ką žinome apie šią ligą.
 
[Išsamią eksperimento ataskaitą skelbia JAV visuomenės sveikatos tarnyba.]


ŠALTINIS:
1. ROSENAU, M. J. (1919). EXPERIMENTS TO DETERMINE MODE OF SPREAD OF INFLUENZA. Journal of the American Medical Association, 73(5), 311.
10.1001/jama.1919.02610310005002

Iš anglų kalbos vertė Kristina Rudienė ir Artūras.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s